Zita KATKIENĖ
Tai, kad maistas – vaistas, žino ir didelis, ir mažas, ir jaunas, ir senas. Tačiau gudragalviui verslininkui tai – ne panacėja.
Šiandien iš verslininkų lūpų sklinda perfrazuota frazė, jog nedidelis chemikalų kiekis – vaistas... Ir jie jau teisūs, nes šiandien žmonės gyvi, kasdien vartodami nedidelius kiekius chemikalų, kasdien pirkdami maistą, kuris ne tik nėra vaistas, bet dar ir kenkia kiekvienam, kuris jį vartoja... Ir visai nesvarbu, kad dažniausiai giminės ir artimieji miršta ne dėl senatvės, bet – nuo vėžio!
Parduotuvėje apgaudinėjamas žmogus kasdien. Ir ne tik dėl to, kad beveik kasdien ten tenka užsukti. Ne tik parduotuvėje, kur melas sklinda iš dažnos etiketės, iš dažnos kainos. Verslininkus, ir, žinoma, prekybininkus bandoma tramdyti įstatymais, nes be jų neįmanoma priversti nekelti antkainių, be jų neįmanoma uždrausti samčiais pilti į gaminius saldiklių, standiklių ar skonio stabilizatorių... Deja, akivaizdu, jog tai – neveikia. Apeiti įstatymus šiandien daug paprasčiau, nei juos vykdyti.
Tad negi nėra jėgos, kuri sutramdytų nežabojamus verslininkų ar prekybininkų apetitus?
Yra tokia jėga, tačiau šiai jėgai stinga vieno – vienybės, susitelkimo, organizuotumo. Nes tai jėga – vartotojas, kuris neišgyvena be prekybos, be verslo įmonių, nes šiandieniniam žmogui tenka gyventi vartotojų visuomenėje. Namų ūkis, kuriame užsiauginama ir išsikepama ne tik duona, bet ir vilna, iš kurios nusiaudžiamas audinys bei pasisiuvami drabužiai, oda, iš kurios pasigaminami batai... tada, kai žmogus žino, ką augina, ir kaip augina, jau tolima praeitis.
Šiandien viskas – prekybos centruose, kuriuos jau vadina net ne prekyvietėmis, bet... įmonėmis, lyg čia būtų ir gaminama tai, kas parduodama.
Prieš penkis dešimtmečius Amerikos prezidentas Džordžas Kenedis pastebėjo, jog pati silpniausia žmonių grupė yra vartotojai. Ir tai yra ne todėl, kad šie žmonės nieko negali. Silpni jie yra dėl to, kad... nesivienija. Jei vartotojai būtų vieningi, jėga būtų išties didelė ir stipri.
Kas nutiktų, jei visi vieningai... nepirktų to, kas kenkia jo ir jo vaiko sveikatai? Deja, tam, kad vartotojai galėtų būti vieningi, pirmiausia jie turi žinoti, kas kenkia jų sveikatai. Kaip galima paskatinti vartotoją nepirkti kenksmingo maisto produkto, jei jis įperka tik tai, ką išgali. O maisto produktai, kurie pigesni, šiais laikais sveiki nebūna, nes tai – tik maisto pakaitalas, chemija...
Tačiau yra ir tokių, kurie išgali pirkti, tačiau nežino, kad būtina skaityti maisto produktų etiketes, kuriose labai daug kas parašyta. Ir, deja, daug kas parašyta taip, kad paprastas vartotojas net nesuprastų...
Išmokti būti budriam – štai ko reikia šiandieniniam vartotojui. Nes gamintojo ir prekybininko „išradingumu“ tenka tik stebėtis. Nežinai, kaip jaučiasi tie, kurie visada daržoves perka iš vieno prekybininko. O pasirodo, prekiauja pasenusia produkcija, antisanitarinėmis sąlygomis... Aišku, daržovės ir namie plaunamos, tačiau vis tiek nemalonu, kai paaiškėja, kad prekybininkai tarsi nieko kito ir nedarė, tik pažeidinėjo nustatytą tvarką.
Pagaliau, kaip turi jaustis žmogus, kuris nusipirko medaus stiklainį peršalimui gydyti. Kai tik suserga – šaukštelis medaus su karšta arbata labai padeda. O paaiškėja, kad šio ūkininko meduje tikrintojai aptiko kenksmingų likučių...
Taigi gydėsi žmogus, gydėsi, o paaiškėjo, kad jis tik... nuodijosi, nuodijosi...
Kas turi pasikeisti, kad gamintojas ir prekybininkas imtų galvoti apie vartotoją, jo sveikatą, ne tik apie pelną? Kokia jėga turėtų atsirasti, kad prikeltų gamintojo sąžinę ir jis imtų galvoti ne tik apie pelną, ne tik apie pinigus, bet ir apie tai, kad jo gaunami pinigai, pardavus nekokybišką medų, kuriame kenksmingų medžiagų likučiai, chemijos prifarširuotą dešrą ar pasibaigusios realizacijos produktus ištaisytomis etiketėmis, atsigręš ne tik prieš jį, bet ir prieš jo vaikus ar jo vaikų vaikus?
Kiekviena lazda turi du galus, o ypač ta, kuria mušamas kitas. Mušamas ne smūgiu, bet apgaule, kuri prasideda toli gražu ne tada, kai pardavėjas uždeda prekei antkainį ir vartotojas apiplėšiamas viduryje dienos. Šią apgaulę lengviau apriboti, nes išleidžiami įstatymai, ribojantys antkainius.
Apgaulei, kuri prasideda ten, kur sąžinė užmigdoma dėl galimybės pralobti, nors akivaizdu, kad nuodijami žmonės, nėra nei įstatymų, nei draudimų, nei ribojimų. Pasipriešinti tam gali tik tas pats vartotojas, kuris verčiau liks alkanas, nei pirks pigų, tačiau sveikatai kenksmingą produktą. O dar geriau, jei vartotojas neliks abejingas ir informuos kontroliuojančias įstaigas, pastebėjęs prekyboje netinkamas prekes, supratęs, kad apsukrus verslininkas nenurodo gaminio šalies kilmės, nes pirkėjas nepirktų, jei sužinotų, kur pagaminta, jei vartotojas informuotų kontroliuojančias įstaigas pastebėjęs, kad gaminio sudėtyje – nuodai...
O svarbiausia, jei atsirastų vartotojas, kuris išgalėtų... nepirkti to, kas kenkia, kas pavojinga jam ir jo vaikams. Prieš šią jėgą bejėgis ir gamintojas, ir prekybininkas.
