Zita KATKIENĖ
Scenos „žvaigždėmis”, kultūros puoselėtojais, meno propaguotojais vadinami žmonės kartu su rudeniu sugrįžta į vasarą pritilusias scenas, sales, galerijas. Tuo pat metu, kai nutyla lakštingalų trelės, kai paukščiai palieka savo lizdus, iš gastrolių, atostogų, kelionių sugrįžta kultūros ir meno žmonės. Atgyja po vasaros kultūros gyvenimas. Ir tai akivaizdu ne tik populiariųjų „žvaigždžių” ar klasikinės muzikos koncertų lankytojams, bet ir teatro, parodų salių, muziejų lankytojams.
Visi kultūros arimų artojai sujuda rudenį, nes žino, giesmė jų turės prilygti lakštingalos giesmei, jei norės, kad žmonės eitų į koncertų salę, meno kūrinys turės pranokti gamtos sukurtą grožį, kurio po vasaros prisipildė mūsų akys ir širdys.
Šiandien jubiliejinis „Vairo” grupės koncertas. Penkis dešimtmečius scenoje karaliaujantys vairiečiai atlaikė ne tik tūkstantmečių, ne tik santvarkų kaitą. Keitėsi ir kolektyvo nariai. Prieš pusmetį amžino poilsio išlydėtas kolektyvo legenda Edmondas Čivinskas, kiek anksčiau - populiariais šlageriais „Vairą” ir Šiaulius garsinęs Vilius Onaitis. Daugelio pirmųjų kolektyvo narių, net ir įkūrėjų, nebežino šiandieniniai kolektyvo nariai, kurių gyvenimo metai beveik sutampa su „Vairo” gyvavimu.
Dažnas „Vairo“ gerbėjas šiandien klausia savęs: ar penkiasdešimtmetį šiandien švenčiantis kolektyvas - tas pats „Vairas”, kurio dainos žavėjo ir jaudino, kurias drauge su solistais dainavo perpildytos salės... Patys „Vairo” grupės nariai šiandien su vokalistu Rolandu Janušu priešakyje jau įveikė netekties skausmą ir liūdesį. Kupini entuziazmo ir optimizmo pasitinka kolektyvo jubiliejų, nes juos palaiko ne tik tie, kurie užaugo šiame kolektyve ir tapo žinomi atlikėjai, bet ir tie, kurie patys yra žinomi šalyje ir už jos ribų, bet visada buvo drauge.
Bet ar palaikys „Vairą” jo gerbėjai ir nuolatiniai klausytojai, parodys jubiliejinis koncertas. Jubiliejaus dieną kalbėti apie nuoskaudas vairiečiai nelinkę. Skaudu buvo, kai miesto kultūros židiniai, kuriuose ne kartą skambėjo „Vairo” muzika, užtrenkė duris tada, kai Šiaulių miesto kultūros įstaigos scenoje norėta atsisveikinti su E. Čivinsko palaikais. Deja, kolegos nesutiko pakelti scenos uždangos scenos karaliui, kurio gyvenimas ir buvo scena, o tai, ką miesto valdžia galėjo pasiūlyti, buvę nepriimtina patiems kolektyvo nariams.
Tiems atlikėjams, kurie išgyvena iš savo darbo ir nesulaukia paramos iš miesto valdžios - ne lengviausias metas. Kai laikmetis sunkus ir žmogus galvoja ne apie pramogas, bet apie duoną, ne tik koncertų salės tuštesnės, bet ir koncertai rengiami rečiau. „Mes su koncertais daug nevažinėjame, nevarginame žmonių”, - kalbėjo „Vairo” vokalistas Rolandas Janušas ir išsakė daugelio šiandienos populiarių atlikėjų rūpestį, jog išgyventi menininkui šiandien sunkiau iš dainos, todėl dažnas atlikėjas turi dar ir kitą veiklą - dirba vaikų muzikos mokyklose, prekiauja muzikos instrumentais, dirba įrašų studijoje ar kokia kita veikla užsiima, kuri taip pat leidžia būti šalia meno, suteikiančio galimybę išreikšti save arba... išgyventi. Kiek tokių atlikėjų ar kolektyvų Šiaulių mieste, niekas ir nesuskaičiuotų. Vieni labiau matomi ir vadinami „žvaigždėmis”, kiti triūsiantys saviveikliniuose kolektyvuose, vieni dainuojantys solo, o kiti - chore... Kabinasi į sceną bei kopia į rampos šviesą ir privačių kolektyvų atlikėjai, ir savivaldybei priklausančių įstaigų kolektyvai. Sunkmetis, matyt, ir atsijos pelus nuo grūdų - tie, kurie buvo tik prašalaičiai, kurie tik mėgavosi scenos „žvaigždžių” spindėjimu ar net šildėsi jų spinduliuose, nubyrės it rudens šalnos pakąsti lapeliai, viliamės.
Neeiliniai šie metai ne tik „Vairo” kolektyvui. Naująjį sezoną pasitinkantis Šiaulių dramos teatras taip pat galvoja apie jubiliejų - teatro įkūrimo aštuoniasdešimtmetį, kuriam didžiulis dėmesys bus skiriamas po Naujųjų metų. Kuriami nauji projektai, finansuojami net Europos Sąjungos Komisijos, rengiami kūrybiniai siurprizai. Prieš jubiliejų atnaujinama trupė, keičiamas repertuaras, net šviesos ir garso įranga. Tačiau kolektyvo vadovas Antanas Venckus apgailestauja, kad iki jubiliejaus nepavyks atnaujinti senosios pastato dalies stogo, nepavyks naujai aptinkuoti ir fasado, kurio byrantis tinkas nešventiškai pasitiks jubiliejaus svečius.
Deja, spręsti kultūros problemas - kūrybines, materialines ar dvasines - sunkiau ne tik dėl to, kad laikas toks - pinigų turi mažiau ne tik kūrėjai, bet ir tų kūrinių vertintojai bei stebėtojai. Sunkiau mieste triūsiantiems ir kuriantiems menininkams dar ir dėl to, kad ryšys tarp miesto kultūros bendruomenės ir savivaldybės Kultūros skyriaus tapo dar silpnesnis.
Tad ir nežinia, kaip šiandien jaustis scenos karaliumi, kai nutrūkę kultūros įstaigų tarpusavio ryšiai, kai spynomis užtrenkti įėjimai pas tuos, kurie turėtų būti kasdien pasirengę išklausyti, suprasti, padėti ar patarti, ne tik tą, kuris pats kasdien aria kūrybos dirvonus, bet ir miesto gyventoją, norintį patirti daugiau meno, kultūros, estetinių išgyvenimų, dovanojamų dvasinio pasaulio kūrėjų.
Dažnas juk išgyvena laimės akimirkas, kai pavyksta atitrūkti nuo kasdienybės rūpesčių. Menas, kultūra, kūrybiškumas, kurį skleidžia kultūros žmonės, triūsiantys ne tik repeticijų salėse, bet ir meno dirbtuvėse ar centruose, ar net palinkę prie kompiuterio klaviatūros, gyvenimą daro įvairiapusiškesnį. Deja, nelengva šiandien ne tik išlikti kultūros karaliumi, nes be žiūrovo, lankytojo ar skaitytojo nekaraliausi.
