Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Sekmadienio vakarą šiauliečiai buvo prikibę prie televizorių su mobiliaisias telefonais rankose – juk už Lietuvos talento titulą finale kovojo net trys Šiauliams atstovaujantys finalininkai. Ir, o džiaugsme, projekto „Lietuvos talentai“ nugalėtoju tapo Šiaulių konservatorijos auklėtinis, dabar studijuojantis Londono karališkojoje muzikos akademijoje, akordeonininkas Martynas Levickis, kuris pelnė ne tik 7557 žiūrovų balsus, 10 tūkstančių eurų piniginį prizą, bet ir skambų finalo vedėjo Marijono Mikutavičiaus įvertinimą: „Tu – tiesiog genijus“. 

 

Kiti finalininkai iš Šiaulių irgi neprastai pasirodė: aštuntąją vietą pelnė mušamųjų instrumentų kolektyvas „Ritmas kitaip“, dešimtąją - šokėjų grupė „Extreme“.

 

Pirmadienį nuo pat ankstyvo ryto Martynas Levickis, jo pasirodymas finale su klasikos ir popdainų popuri, jo laimėjimas buvo buvo aptariamas ir šeimose, ir darbo kolektyvuose, ir mokyklose, o pats naujasis pripažintasis Lietuvos talentas buvo tiesiog visų plėšomas į gabalus, kad duotų interviu, kad nors telefonu pasakytų kokį sakinį... Todėl Martynas tik vakare galėjo tikėtis susitikti su savo mama, kuriai, ko gero, pirmajai paskambino po laimėjimo iš televizijos studijos.

 

Tačiau Lietuvos talentas Martynas Levickis surado laiko užsukti į „Šiaulių naujienų“ redakciją pasidalyti pergalės įspūdžiais.

 

- Kaip jaučiatės laimėjęs projekte?

 

- Sunkus klausimas, nes manau, kad sekmadienio vakare studijoje puikiai matėsi, jog pats sunkiai suvokiau, kas įvyko. Paskui manęs daug kas klausė: „Negi nesitikėjai?“. Taip, tikėjausi laimėti, bet kai rezultatas akivaizdus – sunku suvokti savo jausmus. Buvo tada dar ir toks sveikinimų skambučių, žinučių antplūdis įvairiausių žmonių, skambino netgi giminės, kurių nepažįstu. Tai ir gerai neprisimenu, ar mamai į Šiaulius pirmai paskambinau – su tiek žmonių kalbėjau... O savo mokytojai Marytei Markevičienei, kuri perdavė man linkėjimus per savo dukrą, buvusią studijoje per finalą, paskambinau tik rytą. Apskritai malonu, kad mane palaiko tiek žmonių. 

 

Šiandien dar irgi sąmyšis, telefonas netyla, kas dešimt minučių su kuo nors šnekuosi. Gaila, kad tenka bendrauti telefonu – norėtųsi su žmonėmis susitikti. Dabar jau emocijos atslūgsta ir pradedu suvokti: laimėjau ir tai labai gerai. Dabar jau pradedu galvoti apie egzaminą, kuris laukia Londone, nors po to iškart teks sugrįžti į mūsų Prezidentės priėmimą. Žodžiu, daug veiklos vienu metu...

 

- O jūsų mokytojas, Londono karališkosios muzikos akademijos profesorius, žino apie šį laimėjimą?

 

- Apskritai apie mano dalyvavimą jis sužinojo tik praėjusią savaitę, nes anksčiau kažkaip mano kelionės į Lietuvą, į tą televizijos projektą, susiderindavo su mokslais, o šįkart - ne, nes šią savaitę aš praleidžiu jo ir kitų dėstytojų pamokas. Teko profesoriui paaiškinti kodėl. Nemelavau jam – pasakiau, kad tai TV šou, kad groju populiarią muziką, kas nėra akademijoje nei priimta, nei palaikoma. Kai pasakiau, kad projektas vadinasi „Lithuania has talents (Lietuvos talentai)“, profesorius šyptelėjo ir pasakė: „It will has (Ji tikrai turi)...“

 

Tai buvo gražus padrąsinimas, nors profesoriui tai pernelyg nerūpi. Bet aš jam apie laimėjimą parašiau žinutę. Atsakė, kad džiaugiasi, sveikina ir laukia ketvirtadienį susitikimo, kad galėtų pasikalbėti...   

 

- Kas jus paskatino dalyvauti šiame televizijos šou?

 

- Piniginis prizas buvo didelė paskata dalyvauti šiame projekte antrą kartą. Tačiau dar man reikėjo ir įrodyti, kad aš galiu ir daugiau, nei būti išmestas iš pusfinalio.

 

Ko gero, pagrindinis dalyvavimo motyvas šį kartą buvo pergalė.

 

- Jūs esate tarptautiniu ir net pasauliniu lygiu profesionalų pripažintas. Tai negi dar trūko ir populiarumo, garbės?

 

- Na, ne garbės trūksta, bet norisi būti išgirstam ir plačiau. O būtent tokiame projekte, kaip „Lietuvos talentai“, tai ir yra įmanoma: kad žmonės skirtų akordeoną nuo armonikos. Bet tai jau praeityje, nes dabar jie ir mane pažįsta, ir mano muziką. Todėl šie žmonės galbūt dėl šio laimėjimo ateis į mano renginius, koncertus, kur grosiu kitokią muziką nei televizijoje ir aš jų neišgąsdinsiu, nešokiruosiu, o sudominsiu.

 

- Jūs lyg ir nelabai patenkintas tuo, ką grojote...

 

- ... nors aš visiems savo pasirodymams muziką sudėliojau, o paskui prašiau kolegų, draugų patarimų, nuomonių, koks tokios muzikos efektas. Grojau ir savo akademijos kolegoms studentams – jie negalėjo patikėti tuo, ką aš darau: šypsojosi, o kai kurie ir gerų patarimų davė. 

 

- Ar „Lietuvos talentų“ užkulisiuose vyko aštri konkurencinė kova?

 

- Lyginant pusfinalio ir finalo transliacijas, turiu pasakyti, kad finalas buvo malonesnis: visi atrodė draugiški, šaunūs, bendraujantys. Tačiau artėjant transliacijai ir jai prasidėjus įtampa pradėjo augti...

 

- Gal ir komisijos pasisakymai trikdė?

 

- Komisijos nuomonė yra labai svarbi ypač šiame šou, nes ji yra gana didelis autoritetas žiūrovams, jų balsavimui. Ir manau, kad šįkart komisija man labai padėjo, nors su komisijos nariais teko tik pasisveikinti, net neteko bendrauti – jie visada skuba, visada veiksme.

 

- Beje, kaip sureagavote į finalo vedėjo Marijono Mikutavičiaus žodžius?

 

- Pagalvojau – negi dabar pradės bepročiu vadinti, kad čia dalyvauju... Bet pasakymas, kad aš - genijus, tai jau netiesa. Nes kas yra genijus, aš nežinau, nes gal savo gyvenime tokių nesutikau.

 

- Tai jau nusprendėte, kur išleisite piniginį prizą?

 

- Ta suma yra garantija mano studijoms, bet aš nenoriu jos panaudoti pravalgymui, pravažinėjimui, mokesčiams už mokslą, nors tai ir būtų investicija į save. Man norėtųsi tais pinigais įgyvendinti kokią idėją, projektą, kuris turėtų išliekamąją vertę. Bet koks tas projektas – dar nežinau.

 

- Gal pastatyti akordeonų fabriką Lietuvoje, kaip esate prieš kelerius metus sakęs?

 

- Nebent tik dirbtuves, nes tas jaunatviškas maksimalizmas slopsta... Dvidešimt metų – tai jau tas laikas, kai susivoki realybėje: ar tas fabrikas Lietuvoje taip jau reikalingas. Šiaip kad Lietuvoje būtų pigesni muzikos instrumentai, tai labai norėčiau.

 

- O gal prizo užtektų geram akordeonui įsigyti?

 

- Man puikiai jau penkerius metus tarnauja dabartinis, vis dar negalvoju apie naują. Įsigyti būtų galima, bet dar trūktų iki gero standarto. Pavyzdžiui, mano profesorius groja geru akordeonu, kuris kainuoja šešiasdešimt tūkstančių svarų.         

 

Martyno mokytoja Marytė Markevičienė, Šiaulių Sauliaus Sondeckio konservatorijos akordeono mokytoja ekspertė:

 

„Nebuvau kartu su Martynu studijoje – stebėjau finalą per televiziją ir visa šeima kiek galėjome, tiek balsavome. Tikėjau, kad laimės – negali juk pralaimėti, nes yra tiek daug žmonių, kurie jį myli: visi konservatorijos mokiniai buvo pasiruošę už jį balsuoti. Dar neatšventėme pergalės, bet atšvęsime, nes jis dar kartą Lietuvai pristatė ir save, ir akordeoną“.

Martyno draugas Tadas Motiečius, Šiaulių konservatorijos vienuoliktokas, respublikinių ir tarptautinių akordeonininkų konkursų laureatas:

 

„Žiūrėjome visi, visi balsavome už Martyną. O kai jis laimėjo, aš pirmą kartą jaučiausi taip gerai, kai kitas atlikėjas - ne aš - laimėjo pagrindinį prizą. Nes irgi esu pernai dalyvavęs televizijos talentų šou, bet ne šitame, ir laimėjęs ten nepagrindinį prizą, o geriausio instrumentalisto ir geriausio atlikėjo nominacijas“.