Zita KATKIENĖ

Našlaitė Romualda Bukantaitė šiandien jaučiasi taip, lyg kas norėtų jai pakenkti. Išėjusi iš Globos namų ir įgijusi specialybę ji sutiko gyvenimo draugą, susilaukė vaikelio. Tačiau užuot džiaugusis gyvenimu patiria vien nuoskaudas, nes sūnelis apgyvendintas Sutrikusio vystymosi kūdikių namuose. Vaikų teisių gynėjai žadėjo, jog grąžins kūdikį, kai mama turės pastogę. Šiandien jauna moteris turi bendrabučio kambarį, bet nei pati ten gali gyventi, nei vaiko parsivežti – Savivaldybės našlaitei skirtame bendrabučio kambarėlyje karaliauja... pelėsis. 

Jauni žmonės tikėjo, jog dviese gyventi bus lengviau. Abu – našlaičiai, abu gimdytojų nuskriausti jauni žmonės, nes teko patirti našlaičių dalią. Romualda, užaugusi Šiaulių vaikų globos namuose „Šaltinis“, o Gintaras Žabarauskas - nuo penkerių metukų privačiuose Raseinių vaikų globos namuose, kur juo rūpinosi globėjai. Iki aštuoniolikos metų jauni žmonės užaugo tarp valdiškų namų sienų, todėl abiem norisi turėti savo namus.

Susipažino jauni žmonės Radviliškio profesinio rengimo centre, kuriame Gintaras įgijo staliaus, o Romualda baigė viešbučio darbuotojos specialybės du kursus. Gyventi teko bendrabutyje, kuriame sąlygos buvo puikios, tačiau jauna moteris pasijuto besilaukianti vaikelio ir mokslų baigti nespėjo.

Sūnelis Adomas, kuriam netrukus aštuoni mėnesiai, gimė Radviliškyje. Jauna pora negalėjo čia likti gyventi, nes bendrabutis suteikiamas tik tiems, kurie mokosi Profesinio rengimo centre, o jie mokslus baigė. 

Teko ieškoti pastogės. Romualda su Gintaru nusprendė važiuoti į Šiupylius (Šiaulių raj.), kuriuose gyvena Romos mama, patėvis ir močiutė. 

Deja, jaunai šeimai su kūdikiu čia ilgesniam laikui įsikurti nepavyko: žmonės gyvena varganai, tad auginti vaiką – jokių galimybių. Gruzdžių seniūnijos darbuotojai, sužinoję apie naujus apylinkės gyventojus, be jokių užuolankų pasakė, jog jei neišvažiuos gyventi kitur, su vaiku teks atsisveikinti – jį apgyvendins Kūdikių namuose. 

Jauni žmonės su kūdikiu įsikūrė Šiauliuose, Aukštabalio gatvėje nuomojamame bute. Gyventi nebuvę lengva, nes už buto nuomą reikėjo mokėti didelę pinigų sumą - beveik 600 litų. 

Didelių problemų dėl vaiko auginimo nejautė, kol mama turėjo savo pienuko. Tačiau penktą mėnesį pieno pristigo. „Dainų poliklinikos gydytoja Venckienė man duodavo mišinukų“, - pasakoja moteris įsitikinusi, jog galėjo ir toliau auginti sūnų. Tačiau artima giminaitė pranešė Savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriui, kad vaikas maitinamas... vandeniu. 

Adomo svoris tikrai buvo nukritęs net dviem kilogramais. Šeimą aplankė ir vaiko teisių gynėjai. Moteris jiems paaiškinusi, kad neliko pieno, todėl keitė maistą, tad vaikui ir krito svoris – visiems taip būna. „Iš pradžių inspektorė žadėjo duoti šansą ir palikti sūnų, bet paskui apsigalvojo ir pasiūlė tik važiuoti kartu, jei norėčiau ateityje susigrąžinti vaiką“, - pasakoja moteris. 

Neabejoja Romualda Bukantaitė, kad sūnų susigrąžins, lanko jį ir Sutrikusio vystymosi kūdikių namuose, kuriuose vaikas šiuo metu auga. Tačiau to nepakanka. Antroji sąlyga - mama turi turėti gyvenamąjį plotą ir užtikrinti vaikui pastogę. 

Kai vaiką išvežė, žmonės atsisakė ir nuomojamo buto, nes per brangu jį išlaikyti. Deja, gyventi nebuvo kur – apsistojo pas draugę, kuri iki šiol padeda jaunai porai. Tačiau Inga Masilionytė pati augina vaikus ir kalbos apie nuolatinį gyvenimą drauge nuomojamame bute taip pat negali būti. 

„Man Inga patarė kreiptis į Savivaldybę ir prašyti socialinio būsto“, - sako moteris, dėkinga patarėjai. Ilgai laukti pastogės nereikėjo. Buvo pasiūlytas kambarys, šalia kurio yra ir kriauklė bei tualetas, yra ir nedidelis tamsusis kambarys, kuriame galima įsirengti virtuvėlę. Moteris sutiko čia įsikurti, nes buvo paaiškinta, jog nieko geresnio šiuo metu nėra – kito bendrabučio kambario laukti reikėtų kelerius metus. 

Kai Romualda atėjo į kambarį drauge su Inga ir Gintaru, naujakurystės džiaugsmas išblėso. Visos patalpos nuo grindų iki lubų padengtos juodu pelėsiu. Pelėsiu pasidengė jau ir lubos. Statybos darbus suprantanti Inga sako, jog reikia visas gipso plokštes, kuriomis iškaltos sienos, plėšti, tada valyti sienas specialiu skysčiu, naikinančiu pelėsį, ir tai vieno karto gali nepakakti. Deja, penki litrai antipelėsinio skysčio, Ingos žiniomis, kainuoja 35 litus, neįpirktų. 

Neturės iš ko jauni žmonės ir pirkti naujų gipso plokščių ir remontuoti sienų, išdraskytų grindų, sukiužusių dangų. Romualda sužinojusi, kad prieš tai šiame kambaryje gyveno asocialus žmogus, ir jis jau daugelį metų nieko netvarkė, net grindų linoleumą išplėšė. Net ir grindų plokštė vietomis išpjauta – nežinia ką norėta po jomis daryti. Blogiausia tai, kad visa grindų plokštė susibangavusi, duobėta. Dengti linoleumu – beprasmiška, nes reikia ištiesinti dangą, o tai įmanoma tik ją išplėšus ir pakeitus kita. 

Bet jauni žmonės nenuleido rankų – valė, plovė sienas, vieną sieną net išklijavo tapetais ir pasikabino paveikslėlį. Bet tai – tik lašas jūroje.  

Blogiausia, kad našlaičiai neturi pinigų ne tik įsikurti, bet ir įsigyti reikiamų daiktų, drabužių, indų, patalynės. Tiesa, našlaičiams valstybė skyrė lėšų įsikurti. Tuos pinigus, anot Romualdos, turi Šeimų krizių centro darbuotojai ir jai duotų tik tada, kai ji pasakys, ką nori pirkti. Būtinai reikėtų spintos, vaikiškos lovytės, buitinės technikos, šaldytuvo, dujinės viryklės, skalbyklės, indų. Jauni žmonės gyvenimą pradeda nuo nulio, tad jiems praverstų viskas, ko reikia žmogui buityje. Bet Inga dar nenori imti valstybės skirtų pinigų, nes taip pataria ir socialinė darbuotoja. Pinigai greitai išslys iš rankų, o investuoti juos į tokį būstą – net neverta. Būtų tas pats, kas pinigus į balą išmesti. Gal yra mieste žmonių, galinčių dovanoti medžiagų kambariui remontuoti.  

Jei kas gali padėti našlaičiams, sunkiai besikabinantiems į gyvenimą, skambinkite telefonu 8 676 68 478 arba paramos ir labdaros fondo „Pagalbos sparnai“ telefonu 8 677 15 807. 

Tai, kad socialinės rizikos šeimai, kuriai bus grąžinamas vaikas su sąlyga, jog turės gyvenamąjį plotą, suteikiamas supelijęs bendrabučio kambarėlis – tarsi pasityčiojimas iš našlaičių. Savivaldybės Turto valdymo skyriaus Būsto poskyrio vedėja Odeta Valungevičienė teigia, jog per prievartą niekas neliepia gyventi būste, kuris nepatinka. „Mes pasiūlėme šį bendrabučio kambarį, nes kito laisvo kambario jokiame kitame bendrabutyje šiuo metu neturime“, - teigia O. Valungevičienė ir patikina, jog žmogus gali ir atsisakyti siūlomos pastogės, jei nepatinka. 

Deja, šiuo metu tokia situacija, kad kito bendrabučio kambario gali tekti laukti ir dvejus metus, tad našlaitė ir sutikusi gyventi šiame kambaryje. 

Be to Romualda Bukantaitė yra įrašyta ir į eilę socialiniam būstui gauti. Jo šiuo metu laukia 123 našlaičiai. R. Bukantaitė į eilę socialiniam būstui gauti įrašyta 120 numeriu. Realiai, anot poskyrio vedėjos, socialinio būsto laukti gali tekti apie dešimt metų. Pernai socialinės rizikos šeimoms buvo suteikta 14 socialinių būstų. Šiais metais Savivaldybė įsigijo dar 14 socialinių būstų, tačiau tai, pasak vedėjos, problemos neišsprendžia. Tad pagal galimybes ir skiriamas bendrabutis. Tačiau tai – ne socialinis būstas, kurio dar teks laukti. 

Tuo atveju, jei bendrabučiu aprūpintas asmuo nepatenkintas kambariu, jis gali rašyti pareiškimą pakeisti jį kitu kambariu bendrabutyje.   

Vedėja pastebi, jog labai dažnai žmonės atsisako bendrabučio kambario Margių gatvės 10A bendrabutyje ir Nakvynės namuose dėl to, kad patalpos nesuremontuotos. „Savivaldybės biudžete – kiaura, tad nebeturime galimybių atlikti paprastojo remonto, kaip būdavo seniau“, - teigia O. Valungevičienė.  

Apie tai, kad yra apsirūpinusi pastoge, Romualda Bukantaitė Savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus dar neinformavo. „Mes būtinai nuvažiuosime ir patikrinsime sąlygas, kai bus pranešta, kad mama turi kur gyventi“, - teigia skyriaus vedėjas Donatas Žakaris. 

Socialinių įgūdžių stoka, pasak vedėjo, buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios vaikas buvo išvežtas į valdiškus globos namus. Tam, kad kūdikis būtų grąžintas, tėvai turi sudaryti tinkamas sąlygas augti mažamečiui vaikui. Patalpos, kuriose yra pelėsis, pasak vedėjo, tikrai netinkamos. Nebent pelėsis būtų išvalytas, kambarys suremontuotas.  

Tai, kad patalpoje atsirado pelėsis – pirmas požymis, kad patalpa yra drėgna. Pasak Dainų pirminės sveikatos priežiūros centro bendrosios praktikos gydytojos Angelinos Jarulaitienės, žmogaus sveikatai pelėsis labai pavojingas. O ypač pavojingas vaikui. Taip esą todėl, kad pelėsiai išskiria mikotoksinus, kurie veikia ne tik kvėpavimo takus, bet ir nervų sistemą, smegenų ląsteles. 

Pelėsinis grybas gali sukelti ir alergines reakcijas bei alergines ligas. Ypač pelėsis pavojingas tiems, kurių jautrumas yra padidėjęs. Kai kurie toksinai gali žmogaus organizmą paveikti taip pat kaip vėžys. Ypač, pasak medikės, pavojingas ilgalaikis pelėsio poveikis, todėl gyventi patalpoje, ant kurios sienų auga pelėsis – nepatartina. 

Pelėsio poveikis pasireiškia netrukus. Žmogus pajunta, jog užgula nosį, pradeda čiaudėti. Gydytojas gali diagnozuoti rinitą, konjuktyvinį uždegimą, astmą. Gali žmogų varginti galvos skausmas, net viduriavimas, karščiavimas. Asmenys su pažeista ar silpna imunine sistema (kūdikiai, ligoniai, vyresni žmonės ir kt.) gali susirgti rimta plaučių liga – mikoze. Pelėsis veikia ir mažą, ir suaugusį žmogų, todėl ir susirgti, pasak medikės, gali visa šeima. Tačiau labiausiai pažeidžiami mažamečiai vaikai, pagyvenę bei ligoti žmonės. 

Kai patalpoje paplitęs pelėsis, kambaryje tvyro specifinis kvapas. Pelėsis įsimes ir į maisto produktus. Su maistu patekęs į žmogaus organizmą pelėsis pakenks ir virškinimo sistemai. Todėl, pasak medikės, būtina naikinti pelėsį.