77-erių metų Danutė Pašviestienė, dvidešimt metų pardavinėjanti knygas Šiaulių miesto bulvare, baiminasi, kad nebegalės padėti anūkams ir sunkiai sergančiai dukrai.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Lina ABROMAVIČIENĖ

Danutė Pašviestienė, šiauliečiams gerai žinoma močiutė, kuri jau dvidešimt metų ir lyjant, ir sningant pardavinėja knygas Šiaulių bulvare, vejama lauk. Šį kartą knygų kaimynystė neįtiko Šiaulių radijo ir televizijos muziejui. Muziejaus valdžia pareiškė, kad sukrautos knygos gadina Radijo ir televizijos muziejaus vaizdą, nors muziejaus pastatas apipeckiotas gatvės vaikėzų užrašais, o pati teritorija aplink muziejų šiai kultūros net įstaigai nepriklauso.

Knygų pardavėjai - galvosūkis
„Ką aš blogo darau? Muziejaus sienos ir taip baisios, aprašinėtos. Kodėl negali mano gražiai sudėtos knygos prie sienos pernakvoti? Juk aš jomis prekiauju dieną, todėl muziejaus vaizdo tikrai negadinu. Muziejaus vaizdą gadina nešvarios aprašinėtos muziejaus sienos, o ne mano knygos“, - apie savo bėdas pasakoti pradėjo knygų močiutė.

Už prekybos vietą Šiaulių miesto savivaldybei 130 litų mokanti moteris neišgali susimokėti ir už knygų sandėliavimą, todėl, kaip pati sako, jas pernakvoti palieka tiesiog lauke.
„Seniau knygas pardavinėjau prie Šiaulių dramos teatro, tačiau kai ten vyko remontai, Savivaldybė mane perkėlė knygas pardavinėti prie Radijo ir televizijos muziejaus. Iš čia daug kartų mane norėjo išvaryti, tačiau visada kovojau. Taip išsikovojau vietą prekiauti, tačiau viskam nurimus vėl užkliuvau. Neseniai man buvo pasakyta, kad knygų šalia muziejaus nebelaikyčiau. Buvo ir seniau kalbėję, kad nelaikyčiau knygų šalia muziejaus, tačiau šį kartą buvo pasakyta griežtai“, - prisimena pašnekovė.

Kad gautų leidimą prekiauti, moteris sako ir stalą pakeitusi. Tai padaryti jai padėjo geri žmonės. „Maniau, jog pasibaigė visos bėdos, tačiau ir vėl užkliuvau ir nežinau, kas toliau manęs laukia... Turiu spręsti galvosūkį“, - nerimauja knygų pardavėja.

Per dieną uždirba 10 litų
„Aš knygų alkoholikė, per gyvenimą jų prisipirkau tiek daug, kad galiu pardavinėti dar ilgai. Pati knygų neskaitau, jomis tik prekiauju. Dabar būna, kad žmonės atneša knygų padovanoti. Jas brangiai neįkainoju – pardavinėju vos po litą. Tačiau pirkimo jau nebėra – mažai parduodu. Per dieną suprekiauju tik 10 litų“, - neslepia knygų pardavėja.
D. Pašviestienės teigimu, dabar jaunimas knygas skaito mažiau. Jaunoms panelėms moteris sako neretai ir nuolaidą pritaikanti, kad tik jaunimas galėtų mokytis. „Prekiaudama knygomis aš neskūpauju – parduodu ir pigiau, o kartai – padovanoju. Jei man daro gerą, ir aš noriu būti gera“, - sako prekiautoja.
Pati skaityti nemėgstanti pardavėja įdomesnes knygas atrenka pagal nuojautą. „Gera knyga mane tiesiog traukia. Aš jaučiu, kurios knygos vertingos“, - apie savo darbą pasakoja D. Pašviestienė.

Nori padėti anūkams
„Prekiaudama knygomis matau visokių žmonių. Dažniausiai matau blogų pavyzdžių – girtaujančių jaunų žmonių. Nenoriu, kad mano anūkai tokiais taptų, todėl ir dirbu dėl jų. Knygas pardavinėju ir žiemą, ir net tada, kai lietus lyja, nes reikia padėti šeimai. Mano dukra paralyžiuota, todėl negali padėti savo vaikams kabintis į gyvenimą. Anūkė taip pat turi sveikatos problemų, o anūką turiu sveiką ir labai protingą. Jis visai ne šiuolaikinis vaikas – negeria, nerūko ir mokslus baigė. Noriu padėti auklėti dorą ateities kartą, todėl ir dirbu“, - kalba D. Pašviestienė.

„Man jau 77-eri metai, aš pati greit išeisiu iš šio pasaulio, todėl noriu bent kol galiu padėti anūkams. Nežinau, kodėl su manimi valdžia taip elgiasi. Buvau ištremta į Sibirą, tai mane ten gerbė, už darbą padovanojo medalį ir išleido į Lietuvą. Visą gyvenimą dirbu. Sibire dirbau virėja. Maistą išvežiodavau po laukus, pati arklį pasikinkydavau, nors man tada tebuvo vos 15 metų. Sibire ir šeimą sukūriau. Grįžusi į Šiaulius dirbau darželyje, o išėjusi į pensiją pradėjau prekiauti knygomis“, - apie sunkų gyvenimą pasakoja D. Pašviestienė.

Knygos gadina apipeckioto muziejaus vaizdą
Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktorius R. Balza neneigia, kad Radijo ir televizijos muziejus neturi teisės drausti moteriai laikyti knygas prie muziejaus sienos, nes ta žemė muziejui nepriklauso, tačiau elgiamasi visiškai priešingai.
„Mes su tuo nieko bendro neturime. Šiaulių miesto savivaldybė duoda leidimus prekiauti. Jei ta močiutė turi leidimus, tegul ir prekiauja, mes tik pasakėme pastabą, kad nelaikytų knygų prie mūsų muziejaus sienos. Negražiai atrodo, kad prie muziejaus sukrautos knygos ir yra uždangstytos polietileno maišais. Į teritoriją šalia muziejaus mes nepretenduojame – ten turime tik patalpas. Pastato sienos ir teritorija šalia muziejaus priklauso namo bendrijai, tačiau ją prižiūrėti turime ir mes“, - aiškina R. Balza.

O ar apipeckiotos muziejaus sienos atrodo gražiai?
„Aprašinėtos ir nutepliotos sienos – dar viena problema, apie kurią žinome, tačiau šiuo metu nėra galimybės sutvarkyti. Į namo bendrijos reikalus mes nesikišame, tačiau nenorime, kad šalia muziejaus būtų šiukšlynėlis“, - knygas šiukšlėms prilygina muziejaus direktorius R. Balza.
R. Balzos nuomone, knygų močiutė turėtų tartis su šalia esančios gimnazijos administracija ar namo bendrija, kad įsileistų laikyti knygas.

Tai gal pats muziejus sutiktų įsileisti?
„Laisvų patalpų neturime, todėl moteriškei niekaip negalime padėti“, - kalba Šiaulių „Aušros“ muziejaus bendrojo skyriaus vedėjo pavaduotojas Povilas Juozapaitis.
P. Juozapaitis teisinosi žinąs, kad prekiautoja sunkiai verčiasi ir knygomis prekiauja ištisus metus bet kokiu oru, kad užsidirbtų, tačiau niekuo negali jai padėti. „Norime, kad mieste būtų tvarka, todėl patys mandagiai perspėjome prekiautoją, kad šalia muziejaus sienų nelaikytų knygų ir jas perkeltų kitur“, - savo laikosi P. Juozapaitis.

Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktorius Raimundas Balza neneigia, kad muziejus neturi teisės drausti knygų pardavėjai prie muziejaus laikyti knygas, tačiau, knygų, kurias vadina šiukšlynėliu, visgi nenorėtų matyti šalia muziejaus.

D. Pašviestienė knygas pardavinėja ir pliaupiant lietui, ir sningant, o visą uždarbį sako skirianti anūkų ateičiai.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.