Kartais taip svarbu išsipasakoti ir suprasti, kad su panašiomis problemomis susiduria visos dailiosios lyties atstovės.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
Diana JANUŠAITĖ
Kai nebesusitvarkome su savimi ir savo būsena, labai svarbu, kad šalia mūsų atsirastų žmogus, kuris gebėtų išklausyti. Deja, kreiptis į draugus ar pažįstamus ne visada išdrįstame, o profesionalų konsultacijoms neretai pritrūksta pinigų.
Tai žinodami geros širdies žmonės ragina pasinaudoti „Pagalbos moterims linija“ ir savo skausmu pasidalyti su kitu. Juk kartais taip svarbu išsipasakoti ir suprasti, kad su panašiomis problemomis susiduria visos dailiosios lyties atstovės.
Plačiau apie teikiamą emocinę pagalbą moterims „Šiaulių naujienoms“ sutiko papasakoti nevyriausybinės organizacijos „Moters pagalba moteriai“ psichologė Aušrinė Krikščionaitienė ir „Pagalbos moterims linija“ vadovė Gabrielė Razmutė.
Dėl kokių problemų moterys skundžiasi dažniausiai?
A. Krikščionaitienė: Dažniausiai visos psichologinės problemos yra susijusios su tarpusavio santykiais. Moterys skundžiasi dėl patiriamo smurto artimoje aplinkoje, prašo patarimo kaip išgyventi netekus artimo žmogaus. Kreipiasi, jei netenkina bendravimas su draugu ir reikia priimti svarbų sprendimą: tęsti ar nutraukti santykius.
G. Razmutė: Daugiausiai skambučių sulaukiame smurto temomis. Tai pakankamai opi problema ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Kas trečia moteris Europoje patiria smurtą – tiek fizinį, tiek psichologinį, tiek finansinį. Tokia statistika labai liūdina.
Taip pat moterys skambina, kai nebegali išbūti vienos, kai joms reikia žmogaus, kuris išklausytų, suprastų, atjaustų.
Kokią pagalbą moterims suteikiate?
A. Krikščionaitienė: Teikiame emocinę paramą telefonu ir laiškais. Bandome sukurti žmogiškąjį ryšį. Svarbiausia, kad moteris, kalbėdama apie savo problemas, gali išlikti anonimiška. Tuomet jai lengviau kalbėti apie savo problemas. Išsikalbėjusi su kitu ji tarsi pamato savo sunkumus iš šono ir geriau supranta savo jausmus. Be to, tada tampa lengviau priimti atitinkamus sprendimus.
G. Razmutė: Mes būname su žmogumi, kuriam tą akimirką yra sunku. Jį išklausome ir konsultuojame.
Kodėl verta apie savo problemas kalbėti?
A. Krikščionaitienė: Kai pasidaliji savo sunkumais su kitu, jie tarsi sumažėja. Kiekvienas žinome, kad atsidūrus sudėtingoje gyvenimiškoje situacijoje labai svarbu neužsidaryti, nespręsti problemų vienam. Tokiais atvejais geriau pasikalbėti su geru draugu ar pažįstamu.
Aišku, pasitaiko situacijų, kai artimieji negali padėti, nes patys būna įtraukti į krizę. Tada naudinga kreiptis į psichologą arba psichikos sveikatos specialistą.
Gyvenime turėti problemų yra normalu, nenormalu jų nespręsti ir užsidaryti savyje. Kitu atveju tokie procesai gali tapti nevaldomi, kilti minčių apie savižudybę ir pan.
G. Razmutė: Kai išsikalbi garsiai, ir pats save išgirsti. Kartais žmogus būna taip įsisukęs į savo problemų ratą, kad nebesugeba situacijos įvertinti realiai. Todėl kitas asmuo, kuris nėra su juo tiesiogiai susijęs, padeda atspindėti, kas vyksta iš tiesų. Tai tarsi padėjimas išeiti iš labirinto. Kol nesuvoki kaip iš labirinto išeiti, neigiamos mintys tik labiau veši ir nuo to gyventi tampa sunkiau.
Skeptikai sako, kad moterys, kalbėdamos apie savo problemas, parodo savo silpnybę. Pritariate?
A. Krikščionaitienė: Vienas dalykas kalbėti ir problemų nespręsti, kitas – priimti sprendimus. Tik suprasdamas, kur ta problema yra, ir ją išanalizavęs gali tikėtis permainų. Dažnai moterys nekalba apie patiriamus sunkumus, nes bijo sulaukti aplinkinių neigiamo vertinimo, nepagarbos. Jos nenori likti nesuprastos, todėl tik dar labiau užsidaro.
Aišku, galbūt vienos valandos telefoninis pokalbis tos problemos išspręsti nepadės, bet tai jau bus mažas žingsnelis teigiamų pokyčių link.
Svarbu ne pats kalbėjimas, bet tai, kur jis veda. Ne pats kalbėjimas yra problema, o tai, ką patys darome su problema susidūrę.
G. Razmutė: Ar būti silpnam yra nuodėmė? Ar mes negalime būti silpnos? Manau, pokalbis – tai būdas, padedantis pasirinkti gyvenimą – ne savižudybę. Išsikalbėjęs tu atrandi vidinę harmoniją ir tuomet gyvenimas tampa visai kitoks. Tada pradedi galvoti ne tik apie savo, bet ir kitų problemas.
Ar sunku surasti savanorį, kuris gebėtų išklausyti?
A. Krikščionaitienė: Kiekvienais metais papildome savo kolektyvą ir kviečiame savanorius prie mūsų prisijungti. Atliekame atrankas ir aiškinamės, ar tas žmogus iš tiesų nori ir gali padėti. Džiugu, kad visuomet atsiranda savanorių, kuriems rūpi kito skausmas. Jie trykšta noru pasidalyti savo emocijomis, jausmais ir kažką gero duoti kitiems.
Norint tapti savanoriu nereikia turėti jokio specialaus išsilavinimo. Amžius čia taip pat nesvarbus. Priešingai, daug geriau, kai savanoriai būna kuo įvairesni, nes ir skambinantys yra labai įvairūs.
G. Razmutė: Savanorių atsiranda nuolat. Aišku, norėtųsi, kad jų būtų daugiau. Tada galėtumėme išklausyti daugiau žmonių.
Kodėl tapti savanoriu naudinga?
A. Krikščionaitienė: Tu jauti didelę prasmę, kai gali prisidėti prie kitų geresnio gyvenimo kūrimo. Kai gali žmogui padėti sunkią valandą. Be to, savanoriaudamas padedi ne tik kitiems, bet ir sau. Tai tarsi abipusiai mainai.
G. Razmutė: Savanorystė yra praktika, kurios niekur kitur neįgysi. Tu padedi kitiems ir tuo pačiu ugdai, tobulini save.
