Europos lyčių lygybės instituto ekspertė dr. Virginija Šidlauskienė: „Šiais laikais, norint turėti šiokią tokią gerovę šeimoje, turi dirbti du asmenys ir uždirbti du atlyginimus. Tai anksčiau užteko vieno dirbančio vyro, kad išlaikytų šeimą.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Moterų darbo užmokestis yra mažesnis nei vyrų – Lietuvoje 12,3 procento, ES – apie 16 procentų. Tam, kad moterų metinės pajamos prilygtų vyrų uždarbiui per metus, joms tektų dirbti 35 dienomis daugiau, informuoja vieno Lietuvos banko Asmeninių finansų institutas.
O juk Lietuvoje moterų, įgijusių aukštąjį ir aukštesnįjį išsilavinimą, yra beveik dešimtadaliu daugiau nei vyrų, praėjusiais metais moterų nedarbo lygis buvo mažesnis nei vyrų – 11,5 procento (vyrų – 15,1 procento).
Kodėl taip ir yra ir kodėl moterys taikstosi su tokia padėtimi, atsako Šiaulių universiteto profesorė, Lyčių studijų centro vadovė, Europos lyčių lygybės instituto ekspertė dr. Virginija Šidlauskienė:
- Reikia pripažinti, kad toks moterų ir vyrų atlyginimų skirtumas Lietuvoje jau yra mažesnis nei prieš trejus metus, kai jis siekė 18-19 procentų. Tai krizės metu buvo sumažinti atlyginimai ir moterims, ir vyrams.
O tas skirtumas susidaro todėl, kad visose vadovaujančiose pozicijose esantys vyrai uždirba žymiai daugiau. Pavyzdžiui, ligoninių vyriausieji gydytojai uždirba apie 25 tūkstančius litų per mėnesį, o moterys ligoninėse dažniausiai dirba žemesnėse pozicijose ir atitinkamai gauna mažesnius atlyginimus. Tas pats yra bankuose, transporto įmonėse.
Mūsų atlikto tyrimo duomenimis, beveik pusės apklaustųjų nuomone, jų darbovietėse vyrų atlyginimai yra aukštesni nei moterų, darbo apmokėjimo politika įstaigos / įmonės / organizacijos lygmenyje yra neskaidri. Absoliuti dauguma moterų savo pragyvenimo lygį laiko tik patenkinamu ar žemu. O tai rodo, kad moterų darbo užmokesčiai yra nedideli, gaunamų lėšų pakanka tik būtiniausioms reikmėms tenkinti.
Tačiau atgyjant ekonomikai, viskas keisis: pradėjus kelti atlyginimus, vyrų atlyginimai vėl bus aukštesni. Taip yra daugelyje šalių. Pavyzdžiui, Estijoje prieš trejus metus vyrų ir moterų atlyginimų skirtumas buvo 40 procentų, Europos vidurkis - apie 19 procentų.
- Kodėl XXI amžiuje taip skirtingai vertinamas moterų ir vyrų darbas?
- Tai lemia įvairūs veiksniai.
Pavyzdžiui, Lietuvoje, mūsų mažoje valstybėje, yra draugų, giminių ratai. Dažnai darbdaviai nori, kad darbuotojai jiems viską raportuotų, sakytų tai, ką darbdaviai nori girdėti.
Tokie darbuotojai vadinami lojaliais ir jie gauna daugiau gėrybių iš darbdavių – ne tik didesnius atlyginimus, aukštesnius koeficientus, bet ir tam tikrą darbo aplinką: tarnybinius automobilius, stovėjimo aikšteles ir t. t.
- „Raportuoti“ gali ir moterys. Juk sakoma, kad jos plepesnės už vyrus.
- Teiginys dėl moterų plepumo yra truputį pasenęs, nes dabar, atliktų tyrimų duomenimis, vyrai yra labai plepūs, nes jie socializuojasi, įgauna komunikacinių gebėjimų. Pavyzdžiui, Michailas Gorbačiovas priskiriamas prie moterišku stiliumi – daug ir emocingai - kalbančiųjų: jis kalba daug ir emocingai. Taip, atsiranda vis daugiau tokių vyrų, ypač iš dirbančių moteriškoje aplinkoje.
Be to, vyrai, reikia pripažinti, yra solidaresni, jie vienas kitą labiau palaiko nei moterys.
Paskutinių tyrimų duomenimis, jei lyginsime vyrų ir moterų grupių santykius viduje, tai moterų skirtumai moteriškoje grupėje yra daug didesni nei vyrų jų grupėje. Mes, moterys, socialiai esame labiau konkurentės viena kitai.
Tuo tarpu vyrai vyrus palaiko ar darbovietėse, ar politikoje, aukščiausiuose sluoksniuose, kur dideli piniginiai srautai, informacija, kur jų draugai.
O moterys dažnai nenori siekti karjeros, nes vadovauti tikrai yra sunkus darbas. Be to, moterys atsakingiau žiūri į bet kokią užduotį: jei jos eina į politiką, tai galvoja, ką konkrečiai gali čia padaryti. Joms yra svarbus rezultatas.
Kita dalis moterų nemoka vadovauti, argumentuotai, neemocingai kalbėti, nors yra daug technologijų, kaip to išmokti. To ir yra išmokusios didžiosios pasaulio politikės Hilari Klinton ar Suomijos prezidentė.
- Moterys dažnai sako, jog jaučiasi darbovietėse išnaudojamos kolegų vyrų.
- Vyrai bet kuriame darbe moteris išnaudoja juodiems, kruopštiems darbams – duomenis suvesti, atlikti tiriamuosius darbus. Per savaitgalį moterys tai padaro, o pirmadienį prezentacijai pristato ir vyrai dažniausiai tiesiog nusavina tuos darbus: geriausiu atveju juos pristato žodžiais „mes padarėme“, blogiausiu - „aš padariau“.
Toks požiūris į moteris yra žinomas iš senovės – anksčiau vyras dirbo viešoje erdvėje, o moteriai buvo priskirtas šeimos židinio kurstytojos vaidmuo. Prisimenate, kaip paskelbus Lietuvoje nepriklausomybę vienas iš mūsų patriarchų pasakė: moterys, grįžkite į šeimas kūrenti židinių.
(Geriausiai „židinius kūrena“ moterys Izraelyje – ten darbo rinkoje yra tik iki 40 procentų moterų.)
O juk šiais laikais, norint turėti šiokią tokią gerovę šeimoje, turi dirbti du asmenys ir uždirbti du atlyginimus.
Todėl dabar, pažiūrėkite, kuo užsiiminėja jaunos gražios lietuvės, kurios yra tik židinių kūrentojos. Kai pagimdo vaiką ir tampa nebe tokios gražios, atsiranda vyrams dar gražesnių ir tas moteris jie muša kaip kriaušes, nes jos dažnai nėra išsilavinusios, neturi įgūdžių ir galimybių integruotis į darbo rinką.
Taip, vis dar yra gaji ta patriarchalinė nuostata, kad moteris visada dirbs už mažesnį atlyginimą, atliks visą rutininį darbą, o rezultatus pateiks savo vadovui. Kadangi bijome prarasti darbo vietą, tai ir neginame savęs.
Pirma, mes nežinome, kad galime gintis. Antra, tai turinčios daryti profsąjungos pas mus visai degradavo, iširo ir susikompromitavo, todėl jas dabar lyg bandoma pakeisti socialinės partnerystės dialogo grupėmis.
Todėl ginti darbuotojų teises lyg ir nėra. Nors darbo sutartyse formaliai lyg ir viskas gerai surašyta, tačiau realybė yra kitokia: jei dabar atleidžia iš darbo, tai priešpensinio amžiaus darbuotojus ir moteris.
Gerai dar, kad prieš krizę daug mūsų moterų susikūrė smulkųjį verslą ir dabar Lietuva garsėja tuo, kad moterys gana neblogai sukasi versle. Turimi omeny vienetiniai darbai mugėse, turguose, kirpyklose ir panašių paslaugų sferoje.
Tai mikroverslas, kur moterys uždirba tik pragyvenimui.
Dar vienas geras dalykas, kad lietuvės yra orientuotos įgyti išsilavinimą.
- Kartais iš moterų darbovietėse reikalaujama ir papildomų paslaugų...
- Seksualinis priekabiavimas darbo vietose nėra dažnas, bet kartais pasitaikantis reiškinys. Tyrimo duomenimis, su šiuo negatyviu reiškiniu teko susidurti mažiau kaip penktadaliui respondenčių – daugiausia jaunesnio amžiaus moterų.
Reikalaujama iš moterų tokių papildomų paslaugų dėl dviejų priežasčių.
Tie žmonės, kurie savo laiko verslininkais, dažnai neturi jokio išsilavinimo, bet jaučiasi, kad gali nupirkti bet kurią sekretorę, pavaduotoją, referentę. Tai rodo, koks yra žemas tų darbdavių lygis ir tai, kad jie nesupranta, kad už tai yra baudžiama.
Moterys turėtų tuo skųstis, neleisti, kad būtų vartojami tokie žodžiai, kaip „moteriškė“, „pupytė“, „katytė“, nesileisti būti glostomoms. Būtina išlaikyti distanciją, o jei tai nepadeda, kreiptis į atitinkamas tarnybas.
- Ar moterų padėtis darbo rinkoje bent artėja prie vyrų padėties darbo rinkoje?
- Manau, kad labai priartėjo. Tik šis moterų suaktyvėjimas darbo rinkoje rodo, kad jos neša daug didesnę naštą nei vyrai, nes dar turi ir savo šeimos naštą.
Todėl tai kaip bumerangas atsisuka prieš moteris – jos ir mokosi, ir dirba, ir dar kitus darbus atlieka nesusimažinusios naštos šeimoje.
Daugumai apklausoje dalyvavusių moterų, kurios turi įsipareigojimų šeimai, sunku suderinti šeimą ir darbą. Trūksta vaikų, senelių, neįgalių asmenų priežiūros įstaigų, darbovietėse dažnai nemokamos papildomos išmokos nepilnamečių vaikų priežiūrai, o kolektyvinėse sutartyse neįrašytos nuostatos gerinti tokių darbuotojų darbo sąlygas.
Jau neskaičiuojant to, kad tolesnio mokymosi, karjeros, atlyginimo atžvilgiu moterų galimybės yra gerokai mažesnės nei vyrų.