Zita KATKIENĖ
Daug svarbiau draugiškai gyventi su kaimynu, nei su gimine. Taip moko ir liaudies išminčiai, nes giminės susitinka tik per didžiąsias šventes ir, žinoma, laidotuves, o su kaimynu tenka bendrauti kasdien. Jei santykiai bus geri, tai ir pagalbos ranką visada kaimynas išties, ir liūdesio valandą paguos, patars, ir džiaugsmo dieną drauge pasidžiaugs.
Kaimynai supa ne tik žmones, bet ir miestus. Šiauliai iš visų pusių apsupti gyvenviečių, priklausančių Šiaulių rajonui. Miesto ir rajono gyventojai, ypač gyvenantys miesto ar rajono pakraštyje, taip tampriai vieni su kitais susiję, kad net sunku pasakyti, kuris žmogus yra labiau miesto, o kuris – rajono. Vieni gyvena rajone, o dirba mieste, tad ir vaikus veda į mieste esantį lopšelį-darželį ar mokyklą. Kiti gyvena mieste, o darban skuba į rajone esančią įmonę ar įstaigą, ir ten vežasi savo atžalą. Dažnas miestietis skuba į Šiaulių rajono miškus, kur renka grybus ir uogas, dažnas skuba į rajono žemėje esančias paežeres, kur poilsiauja. Ir tai – savaime suprantama, nes žmogui - daug arčiau, daug patogiau, pagaliau – daug pigiau, nei nukakti į tolimesnius kurortus ar poilsiavietes.
Buvo laikas, kai į tai niekas ir dėmesio nekreipė – gyveno sau žmonės taip, kaip jiems patogiau, kaip geriau. Bet išmušė valanda, kai žmonės pradėjo skaičiuoti pinigus – nebenorėjo su kaimynais dalintis savo geru draugiškai, kaimyniškai. „Gyvenkime – kaip broliai, bet dalinkimės kaip žydai“, byloja ir lietuvių liaudies išmintis. Tad ir ja, matyt, ėmėsi vadovautis miesto valdžia, nes nusprendė nieko rajonui neduoti veltui – atveda vaiką į lopšelį-darželį – tegu susimoka patys, o ne iš miesto malonės laukia.
Keletą metų buvo sprendžiama ši miestą „užgriuvusi“ problema, kai darželiai suskaičiavo, kiek rajono vaikų tenka išlaikyti lopšeliuose-darželiuose iš miesto biudžeto lėšų. Tada buvo nuspręsta nepriimti rajone gyvenančių tėvų vaikų į ikimokyklines įstaigas. Deja, šis sprendimas neišgąsdino žmonių, kuriems patogiau vesti vaikus į miesto ikimokyklines įstaigas. Ir jie nusprendė apeiti šį įstatymą labai paprastai, kaip apeinamas kiekvienas stulpas... Tėveliai ieškojo galimybių „apsigyventi“ mieste. Tai yra – deklaruoti gyvenamąją vietą Šiaulių teritorijoje. Tada ne tik į ugdymo įstaigą vaikas patenka legaliai, bet ir tėvų mokami mokesčiai patenka į miesto biudžetą.
Niekas ir nesuskaičiavo, kiek miestas surenka mokesčių iš fiktyviai mieste prisiregistravusių Šiaulių rajono gyventojų ir kiek praranda, kai moka už jų vaikus, ugdomus miesto ikimokyklinėje įstaigoje. Tačiau miesto valdžia nusprendė sugriežtinti tvarką ir pasirašyti sutartį dėl rajono teritorijoje gyvenančiųjų vaikų, lankančių miesto ikimokyklines įstaigas. Miesto ir rajono merai pasirašė šią sutartį, tačiau laimėjo tikrai ne kaimyniška draugystė.
Skrupulingai skaičiuoti moka ir rajono valdžia. Šiaulių rajono meras taip ir pasakė, kad reikia džiaugtis tuo, kad rajono gyventojai galės naudotis visomis jiems teikiamomis galimybėmis ir prasitarė apie tai, kad ateityje gali būti ir taip, kad rajonas pasistatys mieste ir visą lopšelį-darželį. Nes turėti savo statinius miesto teritorijoje – leidžiama. Tereikia skrupulingai suskaičiuoti, ar tai rajonui būsią naudinga. O skaičiuoti, beje, moka visi. Tik vieni skaičiuodami sugeba į problemą pažvelgti plačiau, o kiti apsiriboja siauru matymu.
Dalijasi miestas su rajonu ir rajono teritorijoje esančiais paplūdimiais. Ilgus metus buvo nusistovėjusi tvarka, kad Bubių jūros bei Geluvos ežero paplūdimius, kuriuose išties poilsiauja dažniausiai miesto gyventojai, tvarko ir vasaros sezonui parengia rajonas, o miestas, kuriame yra įkurta Gelbėjimo stotis, išlaiko gelbėtojus, kurie ir dirba visą vasarą šiuose paplūdimiuose.
Bet Šiaulių valdžia ir vėl ėmė skaičiuoti: kam jiems išlaikyti tuos gelbėtojus, jei jie dirba – rajono teritorijoje? Tai ir nusprendė verčiau... atsisakyti paplūdimių ir perduoti juos rajonui, nei mokėti atlyginimą aštuoniems per vasarą dirbantiems gelbėtojams, įrengti jiems darbo vietas, aprūpinti valtimis, gelbėjimo ratais... Juolab, kad tie paplūdimiai – niekur nedings, miesto gyventojai į juos poilsiauti kaip važiavo, taip ir važiuos. Nes niekam ir į galvą nešautų, kad rajono valdžia galėtų... apmokestinti paplūdimius ir iš miesto žmonių, pavyzdžiui, imti mokestį, o rajono gyventojams leisti pliuškentis veltui...
Deja, vasara prasidėjo staiga ir netikėtai... Birželio 1-ąją saulutė spiginte spigina ir šiauliečius kviečia poilsiauti bei pliuškentis ežero bangose. Deja, miesto valdžia reikiamų dokumentų nesutvarkė ir paplūdimių rajonui neperdavė. Negana to – miesto valdžia ir gelbėtojų tuose paplūdimiuose neįdarbino ir ne tik šiandien, bet dar nežinia kiek poilsiautojai jausis nesaugūs, palikti miesto valdžios likimo valiai.
„Skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas“, - byloja liaudies išminčiai. Šia patarle, matyt, ir vadovaujasi miesto valdžia, palikusi poilsiautojus likimo valiai. Ir jiems nė motais, kaip jaučiasi artimiausi kaimynai – rajono žmonės, kurie tvarkė paplūdimius, rūpinosi poilsiui atvyksiančių šiauliečių patogumu, kai pačiam miestui nusispjauti dėl to, ar poilsiautojai bus saugūs, ar laiku sulauks reikiamos pagalbos.
Nes Šiaulių miesto valdžia nusprendė taupyti ne tik rajono gyventojų sąskaita – nuo šiol už rajono vaikus, lankančius miesto ikimokyklines įstaigas, sumoka rajonas, tai ir rajono paežerių poilsiautojus, saugančius gelbėtojus, tikimasi, išlaikys rajono valdžia.
Bet juk taupomi – ne tik pinigai. Į taupyklę nubiro ir gera kaimynystė, draugiškas gyvenimas šalia vieni kitų. Deja, gera kaimynystė – pati didžiausia valiuta, nuvertėjo... Šiandien vertinama tik tai, kas kainuoja ir kiek kainuoja. Ir atsiskaitome vieni su kitais, tarsi ne broliai būtume ir net ne kaimynai...
