O Giedriau Šiukščiau, nemirtingų kūrinių autoriau, stulbinančių  idėjų generatoriau, išklausyk valdiškų duoneliautojų  raudas, nusileisk iš savo dizaino aukštybių ir padaryk tvarką mūsų Salduvės pakalnėje. Tu esi šviesi mūsų miesto vizija, Sodomos ir Gomoros nugalėtojas, dizaino apaštalas ir besarmačių skulptūrų statytojų tramdytojas. Smerkiame gandonešius, kad tamstos mokslinė disertacija batkos Baltarusijoje apginta, – dar kartą smerkiame ir neabejojame tamstos moksline įžvalga, žvitria akimi, tamsumus prašalinančiu pieštuko mostu, tikime tamstos nekaltu nepagimdytų idėjų prasidėjimu. Vardan valdiško užsakymo, Savivaldybės babkių ir storo kapšo. Amen.

Taip ilgus metų metus meldė dori duoneliautojai, ištiesę rankas ir dantis pakabinę ant miesto kapšo. Ašaras ir seiles varvino, o griežė dantis ir galando iltinius. Plakėsi liežuviais liežuvautojai ir laikraščiais tapšnojo. 

Ir išklausė, ir brazdu brazdu nusileido iš savo dizaino aukštybių miesto puoselėtojas, mylėtojas ir iškilusis teigiamiausio įvaizdžio kūrėjas Giedrius, ir padarė tvarką ant Šiaulių žemės. Darė darė ir pridarė. Nes ant tos žemės buvo labai daug netvarkos, nes labiausiai netvarką kėlė toks nedoras varnaėdas Vilius Puronas. Visi Šiaulių žemėje žinojo tą tvarką iš dviejų taisyklių.

Pirmoji taisyklė  – skulptūros, akcentai ir kiti panašūs balvonai statomi tik už valdiškus ir labai brangiai.

Antroji taisyklė  – gavai uždirbti – paremk skurstančius. Tų skurstančių  nedaug, bet jie laaaabai skurstantys, o kiekvienas doras katalikas vargstančius privalo paremti. Ypač tuos, kurie dienų dienas vargsta valdžios mūruose. 

Tačiau apsišaukėlis dizaineris Vilius Puronas piktybiškai kėlė netvarką, vaipėsi pro vienatinį Savivaldybės langelį ir po visą miestą išdarinėjo skardines grimasas. Vienądien Rėkyvos pakraštin geležinį „Karpį“ atritino, kitądien suoliukų mieste pristatė, daugiatonę „Lapę“ suvirino ir rekordinio dydžio knygą išpoškino.

Bet labiausiai jis išdarkė teigiamą miesto įvaizdį ant reklaminių  stulpų studentų sukurtas „kepures“ užmaukšlindamas – trūksta žodžių. Tokie buvo gražūs betoniniai kanalizacijos stulpai, dar popiežiaus viešnagės garbei pastatyti, taip puikiai reprezentavo miestą, kūrė teigiamą veržlios, kūrybiškos Šiaurės Lietuvos sostinės įvaizdį. Blogas, blogas, labai blogas Vilius Puronas, kuris su... sugadino visą reikalą.

Bet blogajam Viliui Puronui duoneliautojai būtų atleidę, jeigu šis nedoras pilietis nebūtų pamynęs šventus Saulės miesto papročius ir išniekinęs skaistų moralinį veidą. Savo metalinius balvonus lipdė ir virino ne už valdiškus (O Dieve, koks siaubas), o už privačius. Na ir ką iš tokio berazumio padorus duoneliautojas gali paimti? Trijų pirštų kombinaciją ir tai, duok Dieve, jei bus geros nuotaikos.

Ir suprato teigiamo miesto įvaizdžio kūrėjai, giedriai ir visi į juos panašūs šiukščiai, kad tos skardinės Purono grimasos, karpiai, lapės irgi pelėdos – iš jų šaiposi, idėjiniais impotentais laiko. Ir nusprendė sutramdyti taisyklėmis ant daugybės popieriaus lapų. Įgudę biurokratai parašė tokias taisykles, kad Eglei Žalčių karalienei su savo metalinėmis klumpėmis – slėptis.

O puronistų  baubas Giedrius Šiukščius iškilmingai savo ranka brūkštelėjo – bausti, o neteisėtai pastatytus kūrinius – likviduoti. Va taip jums, kūrėjai, menininkai, ir visi šiukščiams nereikalingų idėjų autoriai, kitaip sakant puronistai ir į juos panašūs.

Ir stojo šiukščiška tvarka ant Šiaulių žemės, ir idėjų autoriai buvo nubauduoti, ir skulptūros buvo likviduotos, ir naujos nebestatomos. Taip visi ilgai ir laimingai šiukščiai gyveno, sparčiai dauginosi, ir aš ten buvau tik jų idėjų negirdėjau.

Anoks čia ir nuostolis – šiukščių idėjos.