Jau seniai kalbama, kad Lietuvoje yra dvi Lietuvos – turtingiesiems ir prastuomenei. O šią savaitę akivaizdžiai paaiškėjo, kad yra ir dveji Šiauliai. Vienuose galioja „švogerių“ ir piniguočių įstatymai, o kituose – šalies įstatymai ir Savivaldybės sprendimai

Pirmoji istorija: pasigailėti negalima
Tai puikiai iliustruoja visą šalies žiniasklaidą šią savaitę apskriejusi žinia, kad blogasis pensininkas gerajai Šiaulių miesto savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus vedėjai Vitalijai Pelenienei į akis papurškė ašarinių dujų. Tai pačiai, kuri dar vadinama katinėlių ir šunelių mokesčio Šiauliuose „krikštamote“. Gal todėl jai einant pro šalį ir skalija visokie brisiai, viauksi kudliai, o vienas toks net „naglai“ krimstelėjo vedėjai.
Kur tai matyta – įkąsti vedėjai, miesto tvarkos ir švaros puoselėtojai, juk dar senovės romėnai sakydavo: „lupus non mordet lupum“, kas nepažodžiui išvertus į lietuvių kalbą reikštų – toks ant  tokio nepuola. Gal apsipažino, vargšelis, o gal buvo tiesiog neapsiskaitęs?
Šuneliai ir lieka šuneliais – turi aštrius dantis, o ne visų intelektas toks aukštas, kad atrinktų – kam kąsti, o kam ne. Bet kad pensininkas pultų su savo protezais „kandžiotis“, t. y., į vedėją ašarinėmis dujomis purkšti it kokiu „diklofosu“ - pas mus dar neregėtas negirdėtas toks dalykas. Juk mūsų pensininkai – ramūs ir geriečiai nelyginant kokie senbernarai, net kai valdžia jų pensijas apkarpė, tylėjo ir neprotestavo. Tai kas dabar tą 72-ejų metų žmogelį taip įsiutino, kad griebėsi smurto prieš pačią viešosios tvarkos tvarkdarių viršininkę?
Ogi tądien į Savivaldybę atplasnojo kažkieno skundas. Ponuliai, darykite tvarką prie centrinio turgaus, nes pensininkai pardavinėja savo obuolius ir griūšias susidėlioję tiesiog ant šaligatvio, - maždaug taip galėjo skambėti nusiskundimas miesto valdžiai. Tikrai – baisiausias nusikaltimas: pensininkai, šaligatvis ir dar obuoliai su griūšiomis, šie trys komponentai tiesiog nesuderinami.
Kas jau kas, bet Viešosios tvarkos skyriaus vedėja tai jau tikrai tokios nelegalios, netgi galima sakyti šaligatvinės-pogrindinės, prekybos „nedaleis“. Apsiginklavusi šratinuku ir popieriumi vedėja pati asmeniškai, aukščiausiu lygiu išskubėjo sutramdyti tuos niekadėjus, išdrįsusius ant šaligatvio susidėti savo obuolius ir griūšias.
Koks pensininkų įžūlumas – juk visai šalia miesto valdžios taip gerbiamas ponas turi turgavietę. Susimokėk tam ponui, gerbiamas pensininke, ir prekiauk sau laimingas. Bet ne – lenda tokie praeiviams po kojomis, žiauriai „nervuoja“. Iš karto matosi, kad mieste, ant Savivaldybės šaligatvių, baisi netvarka, kurią reikia bemat sutvarkyti.
Juk šiauliečiai tam ir moka mokesčius, kad išlaikytų Savivaldybės tarnautojus, mieste puoselėjančius tvarką. Reikia tuos pensininkus „nuskausminti“ visu griežtumu – ir šiauliečių gyvenimas iš karto pagražės, kiekvienam malonu bus gyventi tokiame tvarkingame ir išpuoselėtame mieste, ant kurio šaligatvių bent jau prie centrinės turgavietės nesimato nei pensininkų, nei jų obuolių, anei griūšių.
Viešosios tvarkos skyriaus vedėja jau ruošėsi daryti tvarką, bet 72-ejų metų aršus pensininkas tik išsitraukė flakonėlį su ašarinėmis dujomis – ir kad ims purkšti vedėjai į akis. Taip smarkiai purškė, kad vedėja jį net nufotografavo.
Nuo patirto streso vedėjai net sušlubavo širdis, o piktuoju pensininku užsiėmė policijos pareigūnai, kurie pasikvietę ugniagesius išlaužė šiauliečio buto duris, suėmė jį ir patupdė į areštinę. Tokie fintai jam geruoju nesibaigs! Kitąkart žinos: kam, kur ir kada purkšti.

Antroji istorija: bausti negalima
Šios savaitės istorija atrodytų tarsi puikus pavyzdys, iliustruojantis, kaip kruopščiai ir sąžiningai savo pareigas stengėsi atlikti Šiaulių miesto savivaldybės skyriaus vedėja. Tačiau prieš keletą mėnesių viešai nuskambėjo ir kita istorija apie prekybininkus, nelegalų turgelį įsirengusius Lyros gatvėje, ant privačių verslininkų išsinuomotos žemės. Tąkart valdžios reakcija į skundus buvo visiškai priešinga, net pats meras Justinas Sartauskas viešai skelbėsi, kad nelegalių prekybininkų policija neturėtų bausti ir vyti jų iš įprastų prekybos vietų.  
Koks skirtumas tarp šios savaitės ir kelių mėnesių senumo istorijos? Vienas iš skirtumų buvo tas, kad tuomet turgininkai buvo įsitaisę ne ant Savivaldybės šaligatvio, bet ant žemės, kurią buvo išsinuomoję privatūs verslininkai, mokantys nuomos mokestį Savivaldybei. Antras skirtumas buvo tas, kad šalia tos vietos, kurioje nelegalų turgų įkūrė prekybininkai, savo turgaus neturi valdžios taip gerbiamas ponas. Trečias skirtumas - kad Lyros gatvėje nelegaliame turguje didžiąją dalį prekybininkų sudarė ne pensininkai su obuoliais ir svogūnais, o vadinamieji „patentininkai“, kurie pardavinėjo bananus, apelsinus ir kitokias užjūrio gėrybes.
Tąkart ir Šiaulių miesto policijos vadovai neskubėjo išvaikyti nelegalų, o siuntinėjo įvairius raštus. Viename iš jų apelsinų ir bananų pardavėjai buvo prilyginti Lietuvos ūkininkams, prekiaujantiems savo užauginta produkcija...
Kone mitingus su prekybininkais rengė viena miesto Tarybos narė, mero Justino Sartausko bendrapartietė. Kaip jau minėta, nelegalius prekeivius tuomet užstojo ir pats meras.
Įdomu, kur tada buvo ir ką veikė didžioji miesto tvarkdarė, Viešosios tvarkos skyriaus vedėja Vitalija Pelenienė. Kodėl tąkart ji neatlėkė bausti nelegalių prekybininkų, pasičiupusi šratinuką ir popieriaus? Kodėl tada ji nefotografavo įstatymo pažeidėjų? Ir kodėl tuomet policininkai nebuvo tokie uolūs?
Panašu, jog Šiauliuose pažeidėjai baudžiami priklausomai nuo to, po kieno langais jie įsitaisė ir kas apie juos pasiskundė. Pabandytų koks praeivis pirstelėti eidamas po Savivaldybės valdžios garbinamo pono langais, tai turbūt patį Aplinkos skyriaus vedėją atsiųstų nubausti nedorėlį už miesto aplinkos teršimą – jau ir taip miesto oras pilnas visokių kietųjų dalelių. Ir joks pasiteisinimas nepadėtų. O kad centrinis miesto parkas prišnerkštas ir prikakotas – valdžiai galva turbūt nesopa. Gi po parką valdžios taip garbinamas ponas nevaikšto.

 
Straipsnių peržiūros
94483929
Į viršų