Pirmąją vietą užėmė G. Lukošaičio skulptūra „Stipruolis Nosys“, pasakojanti apie legendinę Šiaulių miesto asmenybę.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Baigėsi meninių akcentų kūrimo pleneras, kuriuo siekiama įgyvendinti meninius skulptūrinės plastikos akcentus, sukursiančius unikalų Šiaulių miesto įvaizdį ir jaukią gyvenamąją aplinką.
Šios iniciatyvos ėmėsi miesto Taryba, kuri iš Privatizavimo fondo rado lėšų ir delegavo Šiaulių dailės galeriją įgyvendinti plenerą. Konkursas vyko visą gegužės mėnesį. Plenero vertinimo komisija Šiaulių dailės galerijoje iš 18 pasiūlymų įvertino ir atrinko tris meninius akcentus, kurie papuoš miesto erdves.

Šiauliuose – dramatiška skulptūros istorija
Kaip pasakojo Šiaulių dailės galerijos direktorė Romualda Atkočiūnienė, projekto tikslas – papuošti miestą, kad jis taptų įdomus ir šiauliečiams, ir miesto svečiams.
„Šiaulių miestas ir skulptūra turi tokią dramatišką eigą – labai įdomią ir pamokančią. Įsivaizduokite, kiek Šiaulių mieste buvo puikiai sutvarkytų erdvių su tais pačiais kultūriniais objektais – skulptūromis, kurių dabar – nė ženklo. Matote Kaštonų alėją – kas iš jos liko? Nieko, apleista, nuniokota pėsčiųjų gatvė, o kažkada buvo gražiausia skulptūrų alėja – marmurinių, granitinių, įgyvendintų profesionaliai, - sakė galerijos parodų kuratorius Virginijus Kinčinaitis. - Miestas be skulptūrinių objektų, akcentų - ne miestas: jis neturi simbolių, kurie organizuoja viešąsias erdves.“

Atrinkti meniniai akcentai
Meninių akcentų projektų daug pateikė Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto studentai – tačiau meniškai ar technologiškai darbai buvo šiek tiek silpni. Tačiau plenere dalyvavo nemažai Šiaulių miesto menininkų, nors skulptoriai Šiaulių universiteto Menų fakultete neruošiami.
Konkurse pirmąją vietą užėmė Gintautas Lukošaitis – vienas aktyviausių profesionalių Šiaulių skulptorių, pasiūlęs absoliučiai profesionalų meninio akcento sprendimą.
Skulptūrinė kompozicija pavadinimu „Stipruolis Nosys“ pasakoja apie legendinę Šiaulių miesto asmenybę Stasį Nosį, kuris buvo atletas, jaunas, stiprus vyras, dirbo geležinkelio stotyje. 1926 metais kraunant į vagonus žvyrą, S. Nosys atsidūrė po pajudėjusio vagono ratais ir neteko abiejų kojų. Bet neprarado savo valios – toliau sportavo, toliau puoselėjo raumeningą kūną, įkūrė nelegalų cirką, rengė jėgos pasirodymus, atlikdavo triukus. Šiaulių miesto darbininkų aplinkoje jis buvo jėgos, ištvermės ir užsispyrimo simbolis.
G. Lukošaitis pasiūlė skulptūrą pastatyti netoli geležinkelio stoties. Bronzinė nedidelė, kamerinė, realistinė skulptūra ant postamento vaizduoja atletišką jauno vyro kūną savo rankomis pagamintame invalido vežimėlyje.
Antroje vietoje atsidūrė gerai Šiauliuose žinomo skulptoriaus Martyno Gaubo vizualizacija. Tai batų pora, išlieta iš šviesios bronzos. Batai būtų įmontuoti ant šaligatvio, ant nedidelio postamento. Praeiviai galėtų į juos įsispirti ir pasvajoti, ką skulptūra reiškia. Menininkas yra tikras, kad batai sukeltų įvairių asociacijų – kadangi jie bus aukso spalvos, tai kažkas pagalvos, gal tai auksinio berniuko batai arba susiję su „Elnio“ fabriku. Tai būtų Šiauliuose pirma interaktyvi skulptūra, kai žiūrovas gali tapti jos dalimi ir tapti dėmesio centru.
Trečiasis meninis akcentas – Redos Uogintienės „Angelų lietus“ vaizduoja neįprastos formos vandens lašus, kurie primena angeliškas figūras. Pagal autorės sumanymą, jos turėtų kabėti ant Šiaulių dailės galerijos sienos. R. Uogintienė daugelį metų darė didelio formato skulptūras ir turi patirties įsisavindama netradicines medžiagas, ji mato kritiškai ir ironiškai, tad sukuria originalias formas.