Mykolas DEIKUS

Radiniai naujosios vyskupijos pastato statybvietėje bei netoli grafų Zubovų rūmų atsiverianti smegduobė vėl pakurstė aistras dėl miesto požemių. Kad egzistuoja gynybinis požemis, vedantis iš Šiaulių katedros, kraštotyrininkas Vilius Puronas įrodinėja jau keli dešimtmečiai.

Savivaldybės Viešosios tvarkos skyriuje dirbantis kraštotyrininkui, knygų apie miesto istoriją autoriui Viliui Puronui nauji radiniai vyskupijos statybvietėje – dar viena vinis į skeptikų, netikinčių, jog po miestu egzistuoja požemiai, karstą. Kasant duobę požeminiam automobilių garažui V. Puronas aptiko medžio ir mūro liekanų, primenančių kadaise buvusį ir užverstą požemį.

„Kiek pajėgiau savo tvirta rankele, atsilaužiau medžio liekanų“, - pasakoja kraštotyrininkas, radinius parsinešęs į namus.

V. Purono žodžiais, radiniai sutampa su ieškomo požeminio praėjimo trajektorija, kurią po dešimtmečius trukusių tyrinėjimų V. Puronas brėžia nuo Šiaulių katedros į grafų Zubovų parką.

Kraštotyrininką sudomino ir dar vienas naujas radinys, sutampantis su menamų požemių kryptimi. Aušros al. 48 esančios, Savivaldybei priklausančios automobilių stovėjimo aikštelės kampe veriasi smegduobė. Asfalte formuojasi kelių kvadratinių metrų įduba, kurios viduryje jau prasivėrė skylė, į kurią laisvai tilptų plastikinis butelis. Besiveriančios smegduobės gylis – apie du metrus.

Besiverianti duobė yra tarp grafų Zubovų rūmų ir „Šiaulių naujienų“ redakcijos pastato, menančio 17-ąjį amžių. V. Puronas neatmeta, jog galėjo atsiverti ir vienas iš ūkinių rūsių, tačiau tikslų atsakymą galima duoti tik apžiūrėjus.

V. Purono žodžiais, Antrojo pasaulinio karo metais dabartinės Šiaulių katedros šventoriuje atsivėrė gilus rūsys, kuris vėliau buvo užpiltas. Tačiau dar sovietmečiu vieno susitikimo su statybinės organizacijos darbininkais V. Puroną sudomino ekskavatorininko pasakojimas. Buvusio politechnikumo (dabartinė - Šiaulių kolegija) pamatus kasęs vyras ekskavatoriaus kaušu praardė mūrą ir atsivėrė maždaug dviejų metrų aukščio ir daugiau kaip metro pločio rūsys. Vyrą nustebino tai, kad jis į įprastus rūsius nebuvo panašus – siauras ir ilgas.

V. Purono žodžiais, įdomu tai, kad kolegijos pastatas yra greta Šiaulių katedros ir radinys sutampa su menama tunelio kryptimi.

Dar vieną tunelį kraštotyrininkas regėjo savo akimis. Praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje tuometiniame vykdomajame komitete dirbęs V. Puronas sulaukė skambučio – statomos telefono stoties kieme darbininkai aptiko rūsius. Pasak kraštotyrininko, tai buvęs siauras, maždaug vieno metro ir dvidešimties centimetrų pločio ir maždaug dviejų metrų aukščio rūsys, kuris į abi puses tęsėsi apie dvi dešimtis metrų.

Istorikais besiremiantis V. Puronas sako, jog tuo metu, kai buvo statoma mūrinė bažnyčia, Šiauliai buvo ne didesni už Meškuičius. „Šiauliuose tuo metu gyveno apie tūkstantį žmonių. Logika sako, kad tokios didelės bažnyčios neturėjo būti, bet ji – pastatyta“, - sako V. Puronas siedamas su skeptikų, netikinčių požemių egzistavimu, argumentais. Lygiai taip pat ginčijamasi, kad per Talšos ežerą nėra buvę tilto, bet kraštotyrininko atrasti žemėlapiai rodo, kad tiltas buvo.

V. Puronas siūlo atkreipti dėmesį į šventorių juosiančios sienos bokštelius su „langeliais“, primenančiais šaudymo angas. Jo žodžiais, bažnyčia galėjo būti naudojama ir gynybiniais tikslais.

Iš radinių ir aprašymų V. Puronas piešia gynybinį tunelį, kurio buvo galima pravesti arklį. Tai įrodantys ir paplatėjimai, kurie galėję būti naudojami prasilenkti su ateinančiaisiais iš kitos pusės.

V. Puronas juokauja, kad archeologė Audronė Šapaitė tikrai bus kitokios nuomonės. „Bet jos toks darbas ir labai gerai“, - juokiasi kraštotyrininkas.

Archeologė Audronė Šapaitė iš tiesų atsargiai vertina V. Purono radinius. Archeologė stebi statybas, kad nebūtų prarasta archeologinių radinių. „Požemio aš nemačiau“, - sako archeologė, kurios žodžiais – tai galėjo būti tik seno pastato liekanos.

A. Šapaitės manymu, legendas apie požemius galėjo nulemti realiai egzistavusi lietaus kanalizacija – tai siauri, maždaug metro aukščio tuneliai. Jų liekanų rasta prie Ch. Frenkelio rūmų ir prie grafų Zubovų rūmų.

„Šiaulių naujienos“ rašė, jog vyskupijos kurijos statybvietėje pamatams duobes kasantys darbininkai atkasė kaulus. Surinkti kaulai išvežti Vilniaus universiteto antropologams.

Archeologės A. Šapaitės žodžiais, tai – pavieniai kaulai, kurie galėjo būti išbarstyti žymiai anksčiau. Ji teigia jau seniau radusi palaidojimų. Manoma, jog čia galėta būti senųjų kapinių, dar iš tų laikų, kai buvo pastatyta pirmoji medinė bažnyčia – penkioliktojo šimtmečio.

Seniau būdavo laidojama bažnyčios šventoriuje. Pasak menotyrininko Vytenio Rimkaus, Žemaitijoje kai kur dar iki šiol išliko tradicija laidoti šventoriuje. Pirmojo pasaulinio karo metus menančioje nuotraukoje matyti, kad dabartinėje statybvietėje stovi eilė baltų paminklų su kryžiais.

Istoriniai šaltiniai teigia, jog Šiaulių  miestas pradėjo kurtis jau XI amžiuje.

***

Miesto pradžia laikoma medinė Šiaulių pilis. Teigiama, kad ši pilis stovėjusi tarp dabar užakusio Vinkšnos ir Talšos ežerų.

***

Pirmoji medinė bažnyčia Šiauliuose jau stovėjo 1445 metais. Bažnyčia buvo su gyvenamosiomis patalpomis klebonui. Šventoriuje pradėti laidoti tikintieji.

***

Teigiama, kad pirmoji bažnyčia pastatyta pagonių šventyklos vietoje.

***

XVII amžiuje šalia medinės bažnyčios, šventoriuje, pradėta statyti mūrinė. 1634 metais konsekruota naujoji bažnyčia, nors iki galo ir nebuvo užbaigta.

***

Senoji bažnyčia buvo nugriauta – archeologai šventoriuje aptiko pamatų liekanas.