
Viena iš penkių geriausių 2014 m. šalies pedagogių tapo Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazijos anglų kalbos mokytoja, ekspertė T. Kriliuvienė.
Asmeninio archyvo nuotr.
Ieva LIUBŠYTĖ
Kovo 10 dieną Vyriausybės rūmuose penkiems geriausiems 2014 m. Lietuvos mokytojams buvo įteiktos Metų mokytojo premijos už reikšmingiausius pedagogikos srities darbus, visuomenės demokratinės kultūros, bendražmogiškų ir pilietinių vertybių ugdymą.
Tad dienraščio „Šiaulių naujienų“ žurnalistai pakalbino vieną iš penkių geriausių 2014 m. šalies pedagogių – Šiaulių rajono Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazijos anglų kalbos mokytoją ekspertę Tatjaną Kriliuvienę, kurios pedagoginė praktinė veikla žinoma ne tik rajono, bet ir Lietuvos bei pasaulio pedagogams.
Mokytoja yra Ugdymo plėtotės centro lektorė, organizuoja seminarus ir skaito paskaitas rajono ir šalies mokytojams. 2007 m. T. Kriliuvienė tapo novatoriškiausia IKT lydere šalyje, 2009 m. – šalies metų dalyko (užsienio kalbos) mokytoja, 2013 m. buvo išrinkta Šiaulių rajono Metų mokytoja. Jos ugdytiniai – daugkartiniai šalies olimpiadų, varžybų, konkursų laimėtojai.
Pati pedagogė kalbėdama apie įteiktą nominaciją kuklinosi ir teigė, kad be bendradarbių palaikymo to nebūtų pasiekusi, taip pat užtikrintai tvirtino, kad savęs kitur, o ne pedagoginio darbo srityje, neįsivaizduoja.
„Kitu žmogumi – ne mokytoju – aš jau nebegalėčiau būti“, – sako T. Kriliuvienė.
– Kodėl pasirinkote mokytojos profesiją?
– Turbūt gal dėl to, kad turėjau labai gerus mokytojus. Mokiausi Panevėžio 5-ojoje vidurinėje mokykloje ir turėjau daug gerų mokytojų. Tiesa pasakius, net negalėčiau pasakyti, kad turėjau kokį nors blogą ar nemylimą pedagogą.
Mokytojai mums buvo vyresni draugai, kurie padėjo apsispręsti ne tik profesijos atžvilgiu, bet ir apskritai gyvenime.
Be to, galiu pridurti, kad mano pasirinkta mokytojos profesija – tai profesija, kuri verčia tave būti jauną. Esi visą laiką tarp jaunimo, tarp vaikų, visą laiką gyveni jų problemomis, todėl nėra laiko senti. Negana to, dirbdamas mokytoju daraisi lankstus naujovėms, kurios padeda tobulėti.
– Kiek metų dirbate pedagoginėje srityje?
– Nuo tada, kai 1980 metais baigiau universitetą. Tik mano pedagoginis kelias – su tokiais nedideliais nukrypimais.
Pernai metais dirbau Ugdymo plėtotės centre. Tai tuomet mano veikla buvo nukreipta tik į mokytojus. Tačiau pedagoginio darbo niekada neapleidau.
– Su kuo lengviau dirbti su mokiniais ar su mokytojais?
– Na, tai labai sudėtingas klausimas. Dirbti su mokinukais yra, viena vertus, lengviau, nes jiems duodi, tai ką turi, ir jie tai ima kaip naują dalyką.
Su suaugusiais yra kitaip, nes jie žino, ko jiems reikia, ir savarankiškai atsirenka norimus dalykus. Bet užtat dirbant su mokytojais reikia kai kurių dalykų permokyti ir tas permokymas yra daug sudėtingesnis nei mokymas iš naujo.
Iš tikrųjų man atrodo, jeigu kūrybingai žiūri į darbą, tai labai įdomu ir lengva dirbti tiek su vienais, tiek su kitais.
– Kokia jūsų pedagoginė patirtis?
– Savo pedagoginę patirtį galiu apibūdinti vienu žodžiu – gera. Nors ne tik gera, bet ir įvairi. Man teko dirbti su mažais vaikais, su vyresniaisiais, taip pat ir su visai suaugusiais.
Tad matydamas savo ugdytinių poreikį, pats matai save kaip įvairiapusę asmenybę. Su vienais reikia kantrybės, su kitais reikia išminties, dirbant su trečiais reikia būti žaismingam ir todėl ta patirtis yra labai įvairi ir labai spalvinga.
– Apibūdinkite, koks turėtų būti geras mokytojas.
– Pirmiausia geras mokytojas turi mylėti vaikus bei juos gerbti. Antra – turi gerai išmanyti savo mokomą sritį ir trečias dalykas, kuris yra tikriausiai vienas iš sudėtingiausių mūsų visuomenėje, nes mūsų visuomenė yra pakankamai uždara, tai nebijoti dalytis su kitais.
Jei padarai ką nors gero, pasidalyk. Galbūt kitas žmogus, išgirdęs kažkokią tai naujovę, ją pritaikys savo darbe. Tik jokiu būdu neužsidaryk savyje, nes geras mokytojas tas, kuris dirba, dirba sąžiningai ir dar dalijasi.
– Kaip motyvuojate savo mokinius?
– Kaip yra sakoma, į kiekvieną jūrą suplaukia visi maži upeliukai. Tai, kad į tą mokinį sutekėtų visi upeliukai, pirmiausia reikia tobulėti pačiam. Ir norint sudominti vaiką, jį reikia dominti savo pavyzdžiu. Taip pat nereikalauti to, ko pats niekada nedarai. Manau, kad savo pavyzdžiu, savo požiūriu į darbą galima sudominti visus vaikus.
Tad mokymasis mokiniui gali tapti ir linksmas, ir mielas. Tik svarbiausia, kad mokytojas neužsižaistų ir kad mokymosi procesas nesigautų tik linksmas.
Aš nežinau kieno tai žodžiai, bet savo darbe vadovaujuosi būtent jais – mokytojas neturi patikti, mokytojas neturi įtikti, mokytojas turi tikti vaikui.
Jeigu mokytojo darbo stilius tinka mokiniui, pats mokinys turės motyvaciją ir norės išmokti. Jeigu mes tik stengsimės jiems patikti, mokiniai nesimokys, jie tiesiog džiaugsis gyvenimu. Jeigu norėsime jiems įtikti, tai mokiniai užlips ant galvos.
– Kaip sureagavote sužinojusi, kad būsite nominuota Metų mokytojos premija?
– Kai sužinojau, kad jau esu nominuota ir išrinkta Metų mokytoja, pajutau didelį pasididžiavimą savo mokykla. Aš viena tikrai nebūčiau tiek pasiekusi. Prie to prisidėjo mano mokyklos kolektyvas, kuris yra labai darbštus bei labai paremiantis vieni kitus, nes mes visi mokomės kartu dirbti ir dalytis.
Be to, be galo džiaugiuosi, kad pernai mūsų mokyklos mokytoja Laima Jonušaitė gavo Metų mokytojos premiją, o šiemet tokia garbė teko man. Tai tik įrodo, kad mūsų bendras darbas nenuėjo perniek.
– Ką veiktumėte, jei nebūtumėte mokytoja?
– Tai pats sunkiausias klausimas. Galiu pasakyti, kad aš savęs netapatinu jokioje kitoje srityje. Vaikystėje labai svajojau būti stiuardese. Bet dabar pagalvoju, kad mokytojos specialybės niekada nenorėčiau keisti į jokią kitą specialybę.
Nors kartais būna dienų – ir sunku, ir širdį spaudžia. Kai kokiam nors vaikui nepasiseka ir galvoji: na, kodėl aš dabar pasirinkau tokią specialybę, kuri tokia sunki. Tačiau apsisukusi vėl pagalvoju, kad kitur savęs nė neįsivaizduoju.
Baigiau aš ir vaikų muzikos mokyklą, grojau pianinu ir man besimokant mokykloje visi pranašavo muzikantės ateitį.
Dar studijuojant universitete ir einant pro konservatoriją, kažkur širdies kampelyje buvo gaila, kad netapau menininke. Bet dabar, kai pagalvoju, man muzika visą gyvenimą padėjo gyventi ir dirbti kaip labai gražus priedas, gyvenimo paįvairinimas. Tačiau savęs muzikos srityje aš jau nebeįsivaizduoju.
Tad galiu drąsiai pasakyti, kad kitu žmogumi, ne mokytoju, aš jau nebegalėčiau būti.



