Romualdas BALIUTAVIČIUS

Dar anuomet sovietinėje spaudoje buvo pasirodęs trumpas pranešimas apie tai, kaip kažkoks Vakarų europietis, protestuodamas prieš menkavertes televizijos programas, per daugiabučio langą švystelėjo savąjį televizorių. Suprask, to šlamšto daugiau aš nebežiūrėsiu! Jeigu panašiu būdu savo nepasitenkinimą infantiliškomis laidomis imtų rodyti lietuviai, iš kurių dažnas namuose turi net po keletą televizorių (žmonai, vaikams, uošvei, sau...) - vaikščiojimas šaligatviais taptų didžiai pavojingu užsiėmimu.

Tačiau būgštauti nėra ko - dargi nebeveikiantį televizorių dažnas tautietis verčiau pasidės virtuvėje vietoje taburetės, bet tikrai jo niekur nemėtys. Netgi į konteinerį. Nesulauksit!

Nebe pirmi metai kamuoja klausimas: kam adresuotos visos tos lietuviškų telekanalų rodomos programos? Vis tas pats beskonis ir vulgarus popsas, kuris vargiai pradžiugintų dargi reiklesnius „niolikmečius”. Pokalbiai apie nieką, viena kitą vejančios reklamos, laidos vedančiųjų išvedžiojimai, lėkšti juokai, keiksmai, kurie užgožia svarbiausią mintį ir į studiją sukviestus pašnekovus. Vedantieji čia pačios svarbiausios figūros - kokie jie gražūs, kokie jie nepakartojami ir šmaikštūs, kokie apsišvietę, kaip jie šauniai apsirengę, kokios dailios jų šypsenos ir balti dantys! O kiti – tik statistai, kuriems neretai neleidžiama nė prasižioti. Štai ir klausi savęs, ar tokių laidų kūrėjai patys kvaili, ar tik žiūrovus kvailiais laiko?

Teko matyti ir vieną kitą lietuviško humoro laidą - verkti norisi. Ne dėl jos, dėl pačio humoro - toks sintetinis ir beskonis, dažniausiai apie žemiau juostos esančius dalykus, žodžiu, amerikoniškas, blogąją to žodžio prasme. Matyt, netrukus sulauksime humoro laidų, kurių metu tiesioginiame eteryje bus svaidomasi tortais ir pyragais, palydint vedančiųjų keiksmais ir kikenimu bei išeinančių iš organizmo susikaupusių dujų garsais – tokie juokeliai dabar labai madingi.

Kai kurie lietuviški televizijos kanalai reguliariai transliuoja laideles, kuriose demonstruojami buityje vaizdo kameromis žiūrovų įamžinti vaizdeliai: kažkas pargriuvo, kažkas kultivatoriumi įvažiavo į kaimyno tvorą arba nučiuožė su vonele nuo stogo, apsivėmė prieš kamerą kūdikis... Visa tai turi kelti žiūrovų juoką. 1992-1996 metais nufilmuoti (dažniausiai amerikoniški) vaizdeliai keliauja iš vieno lietuviško televizijos kanalo į kitą kaip amžini žydai. Ir sugrįžta. Ir dar sykį sugrįžta... Nemanykite, kad lietuvaičiai čia neprideda nieko savo - o kad taip būtų! Prieš kamerą atsistojusi daili porelė (laidos vedėjai!) ilgai ir nuobodžiai postringauja apie nieką, savo pilką dialogą paįvairindami (jų nuomone) lietuviškojo humoro perlais...

Pastaraisiais metais išpopuliarėjo laidos, kuriose scenoje kažkas kažką daro (dainuoja, šoka, krapšto nosį, stovi ant ausų...), o po to susėdę dėdės ir tetos triskart ilgiau diskutuoja apie tai, ką matė bei vertina pasirodžiusiųjų talentus. Kartais į temą, kartais - į lankas ir, kaip priimta, paįvairinant užuominomis apie „kitą galą”. Reikia manyti, be to gyvenimo spalvos nublanktų...

Dargi vykusiai nukopijuoti nemokama. Paimkime kad ir tuos pačius ekstrasensus, kaip jų kovas perteikia vienas Rusijos televizijos kanalas, ir kaip – lietuviai. Skiriasi, kaip diena nuo nakties. Ko jau ko, bet profesionalumo stoka neapkaltintume nei Rusijos žurnalistų, nei tos laidos dalyvių. Mūsiškiai įstengė sukurti tik apgailėtiną parodiją...

Nepraleidžiu progos pažiūrėti vieno rusiško kanalo - vakarais transliuojamo kulinarinių laidų ciklo. Laidos idėja paprasta, tačiau orbitoje sukasi jau daug metų ir žiūrovams neatsibosta. Profesionaliai laikosi ir abu laidų vedantieji - jie yra kadre, tačiau tuo nepiktnaudžiaujama, o jų pastabos ir replikos skirtos tik paryškinti dalyvio ypatybę arba atskleisti valgio gamybos procese tai, kas galbūt praslystų pro žiūrovų akis.

Esu matęs ir britišką šios laidos variantą, kuris glaustesnis ir, kaip man pasirodė, gerokai sausesnis. Ne taip seniai šia tema kažką suimprovizavo ir lietuviai... Net sunku čia ką nors komentuoti. Kulinarinė laida, kurioje kulinarijos, ko gero, mažiausiai.

Arba žiūriu - virtuvėje triūsia vyrukas kulinaras, o jo veiksmus komentuoja dailutė, šviesiaplaukė laidos vedančioji. „Supjaustome mėsą”, - sako kulinaras. „Jis pjausto mėsą!” - krykštauja į kamerą mergina. „Pabarstau druska ir prieskoniais...” „Jis beria druską ir prieskonius!” - ploja katučių susižavėjusi blondinė. „Įpilu šlakelį grietinėlės...” „ Jis įpila grietinėlės!” - aidu pakartoja laidos vedančioji, čia pat susigriebdama, jog vis dėlto reikėtų pasakyti ir kažką nuo savęs... „Turbūt grietinėlės negalima prapilti pro šalį?” - klausia ji kulinaro. Štai kur tikrasis lietuviškas humoras!

Animacija. Džiaugiuosi, kad augdamos mano dukros viso to šlamšto nematė. Vargu ar kas galėtų mane apkaltinti simpatijomis senajai santvarkai, bet tarybiniai filmukai vaikams – vadinamieji „multikai” - buvo išties vaikiški. Atrodytų, su visokia pažanga į mūsų gyvenimą atėję kompiuteriai turėtų turėtų tik pagelbėti animatoriams jų darbe, tačiau, kaip bebūtų keista, dažnai ekrane matosi tik lakstantys kubo pavidalo humanoidai ir ne į taktą žiopčiojančios jų burnos, kai visi kiti veido raumenys ir akys išlieka „plytos ramumo”. Daug triukšmo, sumaišties, erzelio ir nieko daugiau. Tarsi į ekraną perkeltas mūsų pačių neramaus gyvenimo mini modelis, kai kalbančiame žmoguje įžiūrime tik jo auksinius dantis.

Yra laidų, skirtų intelektualams. O tai kaip kitaip? Truputį hiperbolizuojant galima būtų nupiešti tokį vaizdelį: „Taigi kartoju klausimą, - sako laidos vedėjas intelektualas kitiems intelektualams – laidos dalyviams. - Kas yra Latvijos sostinė? Kaip vadinasi tas miestas (ne kaimas!)?” „Gal Maskva?” - pasigirsta neryžtingas balselis. „Ne, ne. Ne Maskva, - sako vedantysis. - Maskva tai Rumunijos... Tfu, bl... (py-y-yp!) Norėjau pasakyti, Rusijos sostinė, o Latvijos yra...” „Berlynas!” - atėjo nušvitimas kažkuriam dalyviui. „Ne. Tai ne Berlynas, - įsiterpia vedantysis. - Gerai, palengvinsiu užduotį. Miestas, Latvijos sostinė, prasideda raide „R”.

„Rusija! Roma! Rokiškis!”- pasipila variantai.

„Ne, ne... Įsiklausykite: Ry... Ryggg... Na, na, kas pasakys?” - kursto aistras vedantysis.

„Ryga!”- sušunka kažkuri dalyvė.

„Sakote, kad tai Ryga?.. - „tempia gumą” laidos vedėjas. (Ilga pauzė. Trileris. Visi nori išgirsti, ar atsakymas teisingas?). Ne, deja visai ne Ryga... (Žiūrovai giliai atsidūsta.) Ryga nėra ir niekada nebuvo Australijos sostinė! Tai Latvijos sostinė! Jūs atspėjoteee! Teisinga-a-ai! Aplodismentai studijojeee!” Žiūrovai studijoje susižavėję ploja ir trypia kojomis. Žaidėjai laimingi glėbesčiuojasi. Kažkas iškelia greitomis flomasteriu ant kartono nuoplaišos užrašytą frazę: „Mes LOVE intelektual!”

Viskas taip beviltiška? Gal dar ne. Kartais pavyksta „pagauti” vieną kitą lietuvišką laidelę, kurią pažiūriu su malonumu, bet tai retos išimtys. Štai dėl ko vis atsispiriu telefoninių siūlytojų gundymams prisijungti prie televizijos, kur galėčiau matyti šimtą ir daugiau kanalų. Nieko nepakeistų. Vis dažniau susimąstau, ar nevertėtų, kaip tam europiečiui, paimti televizorių ir tiesiog išmesti, kaip nenaudingą daiktą? Tad dėl viso pikto noriu jūsų paprašyti - nevaikščiokite sutemus po mano langais...