Sausio 13-ąją prisimename žuvusius už Lietuvos laisvę. Tai viena svarbiausių Lietuvos istorinių datų. Tačiau ne visi tai vertiname. O ir 1991 m. sausio įvykius iki šiol minime nuolat kartodamiesi, tarsi kaltume šaltą faktinę istoriją iš vadovėlio. Klausomės radijo, žiūrime televizorių, pastovime kokiame renginyje. Politikų kalbos, kupinos patoso, – apie tą patį, tik naujais žodžiais. Kalbos išsemtos – vis dėlto 25-eri metai. Nepaneigsi, kad kitam šiandiena bus dar viena proga burnoti, kaip akiplėšiškai buvo apiplėšta Lietuva. Tačiau kiek burnojimas rado tiesos, kaltuosius nuteisė, nutiesė kelius į geresnę valstybę. Gyvename dabar, o ne „tada“ ir šiandien galime gyventi ir veikti laisvai. Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto Istorijos katedros docento ir Humanitarinių tyrimų centro vadovo Simono Strelcovo teigimu, dar niekada Lietuva taip gerai negyveno kaip per paskutinius 25-erius metus.
Pripažinkime: kai kuriems tai – tik data
Kaip sako Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto Istorijos katedros docentas ir Humanitarinių tyrimų centro vadovas S. Strelcovas, kalbant apie Sausio 13-ąją turime pakankamai liūdną vaizdelį: ši data beveik įrašyta į kalendorinių dienų sąrašą – ją tiesiog jau „turime minėti“.
„Tai yra viena iš lūžinių momentų datų, kuria mes apskritai turime gyventi, jausti šitos dienos poveikį. Ar mes jį jaučiame? Jeigu tai darome iš pareigos, tai maždaug panašu į LKP suvažiavimus – penkmečio planą įvykdėme, pažymėjome ir užsidėjome varnelę. Bet vieni į šitą datą žiūri labai jautriai, o kiti mato kaip statistinį vienetą – kalendorinę dieną“, – sako docentas.
Ar jautrūs telikę tik 1991 m. įvykių liudytojai, būtent to laikmečio žmonės? Juk jaunosios kartos patyrimo atmintyje to nėra.
„Atmintis yra perduodama, tai gali būti komunikacinė ar istorinė atmintis. Istorinė atmintis yra kuriama valstybės institucijų. Yra minėtinos datos, gatvių ar aikščių pavadinimai, atmintini renginiai ir pan. Ir yra kultūrinė atmintis – kurią mes su jumis bandome kurti perduodami žinias. Man iš jautrių žmonių sąrašo nesinorėtų išbraukti jaunimo. Pagalvokite, kiek metų praėjo – 25-eri. Tuomet vieni žmonės buvo dar vaikai, o šiandien jie yra tėvai ir mamos. Kaip jie perduoda savo vaikui žinias apie Lietuvos kelią į nepriklausomybę, irgi labai svarbu“, – teigia docentas. Tad jei šeimoje net 1991 m. įvykiai ir istorija po jų vertinta negatyviai arba niekam tai nebuvo įdomu, tai gal ir nesuprantame, ir jau nenorime suprasti, kodėl kiti bendraamžiai tą dieną Trispalve mojuoja ir dar šypsosi.
Neišvengiame graudenimosi, parado, šablonų
Pasaulį, į kurį šiandien atėjo Lietuva, S. Strelcovas vadina laisvų žmonių pasauliu, kuriame piliečių susibūrimas ir pasipriešinimas bet kokiam diktatui – ar tai būtų vietinės valdžios, ar užsienio ir panašiai – yra visiškai normalus reiškinys. „Šiandieninėje Europoje į gatves išeina piliečiai į neginkluotą pasipriešinimą už savo laisves ir teises. Tai įvyksta 1991 m. Lietuvoje, tik bėda yra ta, kad 1991 m. turime visiškai kito pasaulio atstovą, turiu omenyje – totalitarinės valstybės atstovą, kuris reikalus tvarko šiek tiek kitaip ir nevengia panaudoti tam tikrų metodų, kurie baigiasi fatališkai“, – sako docentas.
Jo supratimu, 1991 m. Lietuvos istorijoje yra unikalus reiškinys. „Jeigu įsivaizduotumėme šiek tiek literatūriškai, Kovo 11-oji yra tos durys, pro kurias valstybė, atkūrusi nepriklausomybę, bando žengti, Sausio 13-oji yra didžiulis žingsnis pro tas duris ir jau grįžti atgal noro tikrai nebėra“, – sako S. Strelcovas.
Ir štai tada dilema – džiaugtis norisi, jog buvo žengtas žingsnis pro tas duris, bet iš kitos pusės jis buvo palydėtas tragiškų įvykių. Ir ne visai aišku kaip tai minėti. Tada neišvengiame paradiškumo, parodomojo minėjimo.
„Per tokias šventes mes turime dienotvarkę, kaip reikia švęsti tą dieną: 8 val. vyksta vienoks renginys, 10 val. – kitas, 17 val. – dar vienas, o 20 val. baigiame šventimą ir viskas – skirstomės. Tad komunikacinės atminties perdavimas lieka įsispraudęs į kalendorinius rėmus, neturi tęstinumo ir tampa kalendorinės dienos minėjimu“, – mano Humanitarinių tyrimų centro vadovas.
O kaip įprasminti tokias datas?
„Tam tikrų institucijų iniciatyvos per tokias šventes reiškia veikiantį mechanizmą iš viršaus į apačią. Neblogai praėjo Šiauliuose pernai Kovo 11-osios minėjimas, kai nuo Šiaulių arenos žygiavome su vėliava“, – sako S. Strelcovas.
Tai jau buvo miesto bendruomenės renginys, į kurį susirinko keletas tūkstančių žmonių. Ypač suteikia daug pozityvo, kai žinai, kad lietuviai – namisėdos.
„Tada ir matau, kad čia veikia bendruomenė, kad tai pačios visuomenės džiaugsmo išraiška, noras dalyvauti. Žinoma, varikliui užkurti reikia iniciatyvių žmonių. Bet kada mes turime kitas datas, man atrodo, kad mums neišeina švęsti. Šablonizavimas, kai pavalandžiui sudėliojame renginius, yra negerai. Man norėtųsi, kad juose jaustųsi ne institucijos, atsakingos pagal savo nuostatus arba pareigas, bet pačių miestiečių aktyvumas. Galima prisigalvoti įvairiausių turnyrų, varžybų, juk Sausio 13-oji tai ne tik vainikai, tai gali būti labai daug kas“, – teigia docentas.
Taip, Sausio 13-oji paženklinta gedulo atspalviu, kadangi buvo žuvusiųjų už idealus, už laisvę, valstybę, nepriklausomybę, savo šeimų narius, draugus. Bet labai labai rimti ir susirūpinę veidai, verkšlenimas visus 25-erius metus – ne tas kelias į ateitį, nes reikia matyti gėrį, kurį davė tų žmonių pasiaukojimas.
Turime laisvę nuveikti išties daug
Pasak docento S. Strelcovo, turime 25 metų valstybingumo tęstinumą – modernioje lietuvių tautos istorijoje tai yra absoliutus rekordas. Pirmoji Lietuvos Respublika neišgyveno 25 metų.
Vis dėlto, jo manymu, žmonės šiandien per daug linkę burnoti ir skųstis, negu pasižiūrėti, kas mūsų šalyje yra gerai.
„Kaip istorikas galiu pasakyti, jog per visą ilgą Lietuvos (kalbu apie masę lietuvių žmonių) istoriją niekada Lietuvos žmonės negyveno taip gerai, kaip per šį ketvirtį amžiaus. Galime imti bet kokius rodiklius. Tai neretai užmirštama ir imama neretai galvoti, kad „man valdžia nedavė to“, „aš negaunu ano“. Yra toks skrajojantis istorinis kalambūras: Prancūzijos revoliucijos metais (1793 m.) atsirado šūkis „O ką tu padarei, kad sugrįžę kontrrevoliucionieriai tave pakartų?“ Tai reiškia, kaip tu prisidėjai prie revoliucijos, kad tapai kontrrevoliucionierių priešu. Visai neblogas receptams burnotojams: atsistokite prieš veidrodį ir paklauskite, ką padarėte, kad gyventumėte geriau. Kad būtų geriau pačiam, kaimynui, miesto bendruomenei, galų gale visai šaliai“, – nesibaigiančius reikalavimus siūlo pamiršti docentas.
Tad Sausio 13-oji šiame kontekste reiškia, kad mes turime šansą dirbti, veikti ir gyventi laisvai. O tai yra labai sunku, nes čia yra labai daug atsakomybės, ir niekas ypač nemėgsta jos prisiimti už save, nepaisant to, kad deklaracijų yra labai daug.
Kaip liudija pastarųjų dienų kriminaliniai įvykiai ir valdžios viršūnių elgesys, panašu, kad galimybė pačiam atsakyti už savo veiksmus mėtoma kaip karšta bulvė iš rankų į rankas ir neturi šis žaidimas galo… Tačiau esame mes – laisvi Lietuvos piliečiai. Bet kita vertus, nesame visi verslūs, gudrūs, genialūs, turtinti, raštingi ir t. t.
Tad ar atsakomybės yra ir pačioje paprasčiausioje mūsų laisvės kasdienybėje?
„Politologai turi įvairiausių teorijų, kiek visuomenė gali būti laisva. Nuo kur prasideda laisvų piliečių visuomenė? Greičiausiai ji prasideda nuo savo šeimos, nuo namų, nuo laiptinės, kiemo, nuo miesto ar kaimo bendruomenės iki tarpvalstybinio konglomerato, kaip ES, galbūt ir pasaulio. Jeigu ėjai, pamatei ir nutylėjai – tavo reakcija į blogį tokia. Tuomet ir nereikia skųstis, kai kažkas kažko tau neduos“, – teigia S. Strelcovas.
Bandyti kažką daryti, reaguoti, klausti nereikia būti verslininku. Nes kitaip atrodytų, kad tose valstybėse (šiandien mes viską matuojame pinigais), kuriose yra aukštesnis pragyvenimo lygis, visi yra styvai džobsai. „Bet puikiai žinome, kad taip nėra. Yra begalė vidurinės arba žemesnės grandies darbuotojų, kurie profesionaliai atlieka savo darbą, gauna kažkokias pajams ir gyvena. Ir gyvena ne taip jau blogai“, – sako docentas. Ne nuolat, bet dažniau pagalvokime, ką kiekvienas galime šiandien. Nes negatyvui mumyse įsišaknyti labai lengva. Jo labai daug sklinda viešojoje erdvėje ir jis iš karto duoda labai gerus dividendus. Bet permanentinėje tėkmėje jis neveda niekur…

S. Strelcovas: „Kaip istorikas galiu pasakyti, jog per visą ilgą Lietuvos (kalbu apie masę lietuvių žmonių) istoriją niekada Lietuvos žmonės negyveno taip gerai kaip per šį ketvirtį amžiaus.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.



