Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Kol buvo tik prašoma Europos Sąjungos lėšų planuojamo Menų inkubatoriaus (arba Menų fabriko) įrengimui buvusio Šiaulių „Elnio“ odų ir avalynės fabriko teritorijoje, panašu, kad ir šiauliečiai, ir miesto valdžia į tai nežiūrėjo rimtai, o tik kaip į dar vieną Naujųjų Vasiukų – Zoknių tarptautinio oro uosto, logistikos centro – variaciją. Net kai visiems netikėtai šį pavasarį tam tikslui buvo gauti aštuoni milijonai litų, dalies fabriko pritaikymas šiuolaikiniam menų centrui vis dar atrodė utopija. Bet neilgai – kol rudenį už trečdalį milijono litų buvo menams nupirktos vieno „Elnio“ fabriko pastato griuvenos.

 

Tada vyresniosios kartos šiauliečiai pradėjo piktintis – kam tiek pinigų išleisti Menų inkubatoriui įrengti tokioje pavojingoje vietoje, nes daugelis dar puikiai prisimena, kaip prieš du dešimtmečius vos ne kilometro spinduliu nuo „Elnio“ sklisdavo smarvė, o po didesnio lietaus fabriko nuotekos plūsdavo į Talšos ežerą. 

 

 

Stebisi tokiais planais ir šiaulietis Valteris Jurkšaitis, kuris „Elnio“ odų ir avalynės fabrike dirbo ilgiau nei 42-ejus metus: iš pradžių cecho viršininku, vėliau vyriausiuoju inžinieriumi, o darbinę karjerą baigė direktoriumi. „Manau, kultūrinei veiklai pelkė ne vieta - reikėtų statyti naują pastatą mieste, nes trupučiuką patvarkyti pramoninius pastatus neužteks“, - sako Valteris Jurkšaitis ir pasakoja, kad vadinamajame odiniame ceche buvo naudojama apie 100 cheminių medžiagų: pradedant nuo druskos, kalkių, chromo junginių, sieros rūgšties iki įvairių riebalų, dažų, emulsijų odų apdailai.

 

„Tie chemikalai - visi kenksmingi, - sako buvęs ilgametis „Elnio“ darbuotojas, - kad ir kalkės, ir su jomis naudotas natrio sulfidas, kuris duodavo nemalonų kvapą – smarvę. Pavojingos visos tonomis naudotos rūgštys, šimtais kilogramų – anilininiai dažai“. Jau neskaitant to, kad fabrike odų šikšninimui buvo naudojamos chromo druskos, kurių panaudotas tirpalas buvo išpilamas į miesto kanalizaciją, kol maždaug 1985 metais buvo pastatyti chromo nukenksminimo įrenginiai, tada jau centrifūguotas chromo hidroksidas su kitomis priemaišomis buvo išvežamas į sąvartyną. O juk tada naudotas šešiavalentis chromas yra itin pavojingas cheminis elementas, sukeliantis plaučių vėžį, ir dabar civilizuotose šalyse draudžiamas naudoti.

 

 

O kiek visi šie „chemikalai“ yra pavojingi, gali patvirtinti ir Valteris Jurkšaitis, kuris prisimena, kaip prieš keliolika metų per kelias nedarbo dienas viename odų pramonės padalinyje Kėdainiuose susikaupus kenksmingoms dujoms sulfidams užtroško du darbuotojai. Nors atlyginimai „Elnyje“ buvo dideli, tačiau ne visi norintieji ten galėjo dirbti, nes buvo alergiški chromui.      

 

Tiesa, fabriko darbuotojams buvo stengiamasi sudaryti kuo geresnes darbo sąlygas – nuolat veikdavo ventiliacijos sistema. Tačiau tai, ką ventiliatoriai išpūsdavo iš patalpų, vis tiek aplinkoje nusėsdavo.

 

Ir apskritai visos „Elnyje” naudotos cheminės medžiagos skysčių pavidalu buvo išleidžiamos į miesto kanalizaciją, tad po didesnių liūčių, kai kanalizacija nebesusidorodavo su vandens kiekiais, visa tai pajudėdavo Talšos ežero link. 

 

Kokio pavojingumo tai buvo nuotekos, dabar tegalima tik spėlioti, nes ilgus dešimtmečius net po Antrojo pasaulinio karo naudoti dar Ch. Frenkelio laikų valymo įrenginiai – paprasti rezervuarai, o tikrieji valymo įrenginiai pradėti statyti ir naudoti tik praėjusio šimtmečio aštuntajame dešimtmetyje. Be to, jie nuolat buvo tobulinami, nes, kaip prisimena Valteris Jurkšaitis, miesto sanitarinės tarnybos stengėsi nuotekas kontroliuoti: jei būdavo per daug chromo junginių, skirdavo baudas. 

 

Tačiau nereikia užmiršti, kad į miesto kanalizaciją patekdavo tik vadinamosios išvalytos skystosios atliekos, o kitos su dumblu buvo išvežamos į sąvartyną Kairiuose, o prieš pat „Elnio“ gyvavimo pabaigą – jau į Aukštrakius. Tik dabar odų pramonės atliekos, nors nebenaudojamas šešiavalentis chromas, tvarkomos kaip pavojingos tik „Toksikoje“.

 

 

Taigi, tų kenksmingų „chemikalų“ „Elnyje“, viename iš didžiausių buvusios Tarybų Sąjungos odos apdirbimo fabrikų, buvo naudojami milžiniški kiekiai, o atliekos nebuvo kruopščiai nukenksminamos. Kadangi visas kompleksas buvusio „Elnio“ fabriko pastatų yra pastatyti ant 15-20 metrų ilgio polių (senieji ant ąžuolinių, naujesni – ant betoninių) – vadinasi, po visa odų fabriko teritorija telkšo rezervuaras galimai pavojingų medžiagų. Tad kas dabar galėtų paneigti, kad jie per dešimtmečius nėra įsigėrę ne tik į „Elnio“ teritorijos žemę ir požeminius vandenis, bet ir į pastatų sienas, stogus ir sudarę naujus gal dar labiau pavojingus cheminius junginius? Kas paneigs, kad už Europos Sąjungos pinigus įrengtame Menų inkubatoriuje tegul ir neilgam laikui įsikūrę jauni menininkai ar jų palikuonys nebus paveikti tos uždelsto veikimo cheminės bombos?

 

Neatrodo, kad miesto valdžia apie pavojus, tykančius „Elnyje“, nežinotų, nes tylutėliai šių metų spalio 11-ąją Šiaulių regiono plėtros taryba priėmė sprendimą parengti projektą, kurio tikslas - „sumažinti požeminių ir paviršinių vandenų taršą sutvarkant „Elnio“ fabriko teritoriją, praeityje užterštą aplinkai pavojingomis medžiagomis“. 

 

Tam esą prireiksią kiek daugiau nei keturių milijonų litų iš Europos Sąjungos fondų ir pareiškėjo su partneriais. Tik stebina, kad paraišką tiems milijonams gauti ruošiamasi pateikti kitų metų pavasarį, kai Menų inkubatorius bus pradėtas statyti, o „taršos sumažinimo“ darbus žadama pabaigti tik 2012 metų rugsėjį...