Zita KATKIENĖ

Gydytojo profesija grįsta kasdieniu ieškojimu. Pravėrė duris pacientas, besiskundžiantis pilvo skausmu, o gydytojui tenka išsiaiškinti, kokia to skausmo priežastis: apendikso uždegimas, inkstų, kepenų veiklos sutrikimas, skrandžio opa...

 Maža kuris organas gali sustreikuoti, kai žmogui atrodo – skauda pilvą: gal truputį kairiau ar dešiniau, truputį aukščiau ar žemiau, ne kiekvienas žmogus tiksliai ir apibūdina. O gydytojui reikia nustatyti tikslią diagnozę, nes juk reikės skirti vaistų – paskirsi ne tuos, tai žmogui ne padės, o dar labiau pakenks.

Dažnas žino, ką reiškia, kai gydytojas ligos paiešką pradeda ne ten, kur ji, kaip vėliau paaiškėja, yra. Ir ta paieška kartais balansuoja ant labai plonos gijos, kuri skiria žmogiškąją klaidą, nuo kurios niekas neapsaugotas, iki... nusikaltimo. Tik įrodyti gali būti pernelyg sunku, kai kyla akivaizdus įtarimas, jog gydytojas ne klydo, jis – jau nusikaltėlis, nes skyrė gydymą žinodamas, kad kenkia žmogui... Nes gydytojo rankose – didelės galios ir, akivaizdu, didelis protas. Jei žmogus šiuos privalumus nukreipia neteisinga linkme, jis gali ne padėti, bet labai daug padaryti žalos. 

„Padarykite taip, kad jis daugiau pas nieką nebevaikščiotų“, - pasakoja žmogus savo išgyventą istoriją, kai gydytojas ligonio kortelėje tokius žodžius parašęs, siųsdamas į 3-iąją nedarbingumo ir neįgalumo nustatymo komisiją, kuri patvirtina psichikos neįgalumo lygį. „Gerai, kad kortelę paskaitė dukra, dirbanti slaugytoja ligoninėje, tai būčiau nuėjęs ir būčiau „padarytas“ neveiksniu, nebepajėgiančiu savo reikalų pats tvarkyti...

„Duok žmogui į rankas valdžią ir pamatysi, kas jis toks“, - sako liaudies išmintis. Išminčiai teisūs, ilgai laukti netenka, į kurią pusę suka valdžią gavusio žmogaus darbai – į gerąją ar į blogąją... Nors žmonės ir sako, kad su Dievu pyktis nereikia, tačiau patys prieštaringai vertina net ir Dievo tarnų darbus žemėje. Ir kaip nepyksi, kai Dievo vardu miesto centrą gožia statybos, piktinančios visus, tik ne tuos, kurie šių darbų imasi ir, žinoma, juos laimina.

Dievo vardu keičiamas ir miesto mokyklų veidas. Tos, kurias globoja Vatikanas, Šiauliuose ne tik išsaugojamos it gėrio krislas, nors jų sąlygos ir niekuo nesiskiria nuo kitų miesto mokyklų. Nesipriešins, akivaizdu, miesto valdžia ir dar vienam Dievo vardu įgyvendinamam sumanymui pakeisti S. Šalkauskio mokyklos veidą. Nors šiandien ši mokykla dar nenusiplauna „gotų prieglobsčio“ etiketės, nes būtent čia dažniausiai kelio galą rasdavo ir tie, kurie ieško santarvės tikrai ne su Dievu, bet ir su pykčio dvasiomis... Tačiau ir tai netrukdo kurti planus šiame pastate steigti konfesinę mokyklą, grįstą tikėjimu Dievu. 

Taip ir kyla klausimas, jog gal reikėtų šventesnės vietelės paieškoti?

Akivaizdu, jog šaukštas deguto medaus statinę sugadino. Mokykla, užauginusi ir išauklėjusi daug puikių Lietuvą garsinančių žmonių, nelengvai susigrąžins gerą vardą, kai moksleivių rankos suteptos ir žmogžudžių krauju. „Šios mokyklos mokinės – žiauriausios“, - dar ilgai kalbės žmonės, nors ta mokykla jau seniai bus pakeitusi pavadinimą, seniai pakeitusi statusą, iš pasaulietinės seniai tapusi konfesine... Nes kraujo dėmė nuplaunama sunkiausiai – ir ne tik tiesiogine, bet ir perkeltine prasme.

Jei žmogžudystė klaida, tai tos klaidos tikrai niekas nenorėjo. Tik klaidų vienai mokyklai – pernelyg daug. Praėjusią vasarą mokykla buvo remontuojama ir remonto metu sutaupyta net 30 tūkstančių litų. Deja, konkursus valdininkai rengė taip ilgai, kad darbai pabrango ir sutaupytų dešimčių tūkstančių nebepakako – pinigai nuplauks į biudžetą. Kažin – per klaidą ar specialiai: kad tik nebūtų šiandien geriau tiems, kuriems ir taip blogai?..

Paminėjus medikus, dvasininkus ir valdininkus, „nuskriausti“ lieka kitų profesijų atstovai, kurie taip pat turi galių ir valių daryti gerus darbus arba... kenkti. Žinau, kad žmonės rodo pirštais ir į žurnalistus, kurių pagrindiniai arkliukai, vadinami Objektyvumu, Teisingumu, Etiškumu taip pat kartais nurupšnoja į piktdžiugiškumo pievas, užsėtas keršto ar pykčio žole, kurios privalgiusiojo žurnalisto plunksna pakenkiama, sako, daugiau nei chirurgo skalpeliu.

Taigi visi mes – iš to paties molio. Tik šiandien, „Snoro“ banko griūties akivaizdoje, galime džiaugtis, jog didžiausi apgavikai ne mes, kitų profesijų atstovai, bet – bankininkai. Net ir dabar, kai indėliai jau grąžinami, skambina į redakciją moteris ir piktinasi, jog jai vietoj 20 tūkstančių, laikytų banke, grąžino tik pusę sumos. Ir tai dar ne viskas. Paskutiniąją banko darbo dieną, anot šiaulietės, bankas dar apgaudinėjo žmones. „Aš atėjau atsiimti palūkanų – 50 litų, kuriuos bankas už indėlį mokėjo kas 3 mėnesius. Darbuotoja ilgai įkalbinėjo terminą pratęsti iki pusės metų, nes bus lošiami televizoriai“, - pasakoja moteris. Ji atsisakė dalyvauti šiame lošime ir neapsiriko - kitą dieną banko durys jau buvo uždarytos. Akivaizdu, jog melo profesionalų pinklių net ir atsargiems nepavyksta išvengti.