Zita KATKIENĖ

Tam, kad būtų išgelbėta gimdyvės gyvybė, pusę paros kovėsi dvi akušerių-ginekologų brigados, du anesteziologai, akušerės, laboratorijos darbuotojai, kraujo banko darbuotojai, namie budėję keturi klinikos skyrių vadovai – taigi beveik visam Moters ir vaiko klinikos kolektyvui teko didžiulis stresas. Devyniolikmetė moteris, gimdanti pirmąjį kūdikį, balansavo ant mirties slenksčio, nors iki tol sveikata nesiskundė, kūdikis taip pat gimė sveikas. Deja, po gimdymo prasidėjo pogimdyminis kraujavimas. Teko perpilti 10 eritrocitų masės bei 15 vienetų kraujo plazmos. Moteris neteko 2,8 litro savo kraujo, kuris pakeistas donorų krauju. Nukraujavimas – viena iš didžiausių gimdyvių mirties priežasčių. Neišmatuojamas džiaugsmas, kai didžiulių pastangų dėka gimdyvės gyvybę pavyksta išgelbėti. Taip buvo ir šį kartą. 

Akušeriai–ginekologai, kaip ir lakūnai bei minuotojai, pavojingiausios profesijos atstovai. Taip mano tie, kurie supranta, kad šie žmonės ne tik kasdien džiaugiasi nauja gyvybe. Kasdien jiems tenka ir kova už dviejų – motinos ir vaiko gyvybę. Tačiau būna dienų, kai suktis tenka ypač. Kaip ir tą dieną, kuri buvo pirmas jaunos akušerės-ginekologės Ramunės Baltrušaitienės budėjimas Moters ir vaiko klinikos gimdykloje. Prieš keletą metų rezidentūrą baigusiai medikei toks budėjimas – tik šaltas dušas, negalėjo priimti ji jokių svarbių sprendimų, tačiau pasimokyti iš vyresniųjų kolegų tikrai būta ko. 

Daug dėmesio, pasak akušerės-ginekologės Audronės Malinauskienės, reikėjo vienai gimdyvei, kuri natūraliai gimdė kūdikį, nors prieš tai gimęs jos kūdikis gimė po cezario pjūvio operacijos. Likęs randas labai komplikuoja gimdymą, todėl medikų dėmesio reikia ypatingo. Moteris pagimdė sėkmingai, natūraliais gimdymo takais. Deja, jei budėjimo metu, o ypač naktį, tenka vienas komplikuotas gimdymas, tai, pastebėjo A. Malinauskienė, lauk ir antrojo. 

Gimdykloje budėjusiai jaunai gydytojai prireikė ne tik už klinikos darbą tą naktį atsakingo budinčio akušerio-ginekologo Juozo Šatkausko pagalbos. Pagalbon  atskubėjo ir budinti  akušerė-ginekologė Audronė Malinauskienė, tą naktį atsakiusi už visų gimdyklų bei akušerių darbą, į gydymo įstaigą iš namų atskubėjo ir Ginekologijos skyriaus vedėjas Andrius Simavičius. Nuolat kolegas konsultavo ir namie budėjęs klinikos vadovas Linas Rovas. Ypač didelė atsakomybė, sunkus bei sudėtingas darbas teko anesteziologei Jolitai Čiudarei, kurią pavadavo Intensyviosios terapijos skyriaus vedėjas Pavel Karavajev. 

Septintą valandą vakaro jauna gimdyvė pagimdė sveiką kūdikį. Iki tol net minties medikams nebuvo, kad šis gimdymas galėtų sukelti tiek rūpesčių, jauna moteris gimdė pirmą kūdikį, jokių sveikatos problemų nėštumo metu neturėjo. Tačiau vos gimė sveikas naujagimis, paprastai suteikiantis džiaugsmo, gimdykloje prasidėjo įtampa. Gimdyvė pradėjo kraujuoti. 

Nors tokia patologija, anot Moters ir vaiko klinikos direktoriaus Lino Rovo – kasdienis gydytojo darbas ir jis buvo atliktas taikant senas, gydytojams žinomas metodikas, tačiau šis atvejis tapo išskirtinis. Ne tik dėl to, kad pogimdyminis kraujavimas – reta gimdyvių patologija, per metus įvykstanti 1-2 kartus, tačiau ir todėl, kad to budėjimo metu – tai jau buvo antroji gimdyvė, kuriai teko stabdyti kraujavimą. Antrasis atvejis, deja, buvo ypač sunkus, nes situacija komplikavosi ir kova už gimdyvės gyvybę tapo žūtbūtinė. 

Pogimdyminiu kraujavimu medikai vadina kraujavimą, kai gimdyvė netenka 500 ml ar daugiau kraujo po natūralaus gimdymo arba daugiau nei 1000 ml po cezario pjūvio operacijos ir dėl to sutrinka hemodinamika. Ši gimdyvė neteko apie 2,8 litro kraujo. Tokia situacija, anot Respublikinės Šiaulių ligoninės generalinio direktoriaus Petro Simavičiaus, ypač pavojinga, nes, sutrikus kraujo krešėjimui, gali sutrikti ir inkstų, ir smegenų veikla. Jei gimdyvės gyvybė ir išgelbėjama, ji dažniausiai lieka neįgali. „Gal Dievo pagalba lėmė sėkmę, tačiau aš labai dėkingas gydytojams, kurie ekstremalioje situacijoje nesutriko, operatyviai diagnozavo kraujavimo priežastį ir padarė viską, kad mama sveika augintų savo vaiką“, - džiaugiasi direktorius kolegų darbu. 

Iš gimdyklos kraujuoti pradėjusi gimdyvė perkelta į Intensyviosios terapijos skyrių, kur imtasi tolimesnių priemonių kraujavimui stabdyti ir palaikyti normalią gimdyvės hemodinamiką. Pagrindinis medikamentas, kuris naudojamas gimdai sutraukti, taip stabdyti kraujavimą, yra oksitocinas. 1952 metais pradėtu naudoti gimdos susitraukimus stimuliuojančiu preparatu šiandien jau nesistebima – tai didžiausia priemonė stabdyti pogimdyminį kraujavimą. Deja, šį kartą vien to nepakako, nors medikamentai skirti gimdyvei didžiuliais kiekiais.

Teko imtis ir mechaninių priemonių spaudžiant gimdą. Bet kraujavimas nesiliovė. Tokia būklė, pasak L. Rovo, kritinė, nes jei uždelsiama, prasideda koaguliopatija – būklė, kai nebegali krešėti kraujas, atsiranda medikų vadinamas DIK-as (diseminuota intravazalinė koaguliopatija). 

„Dirbant kitose klinikose teko susidurti su 2-3 DIK-o atvejais, kurių vienas, deja, baigėsi mirtimi“, - mena L. Rovas dar sunkesnius gimdyvių nukraujavimo atvejus. Šį kartą DIK-o išvengta. 

Intensyviosios terapijos skyriuje gydomos gimdyvės visos gyvybinės funkcijos buvo stebimos monitoriuje, tačiau ir to nepakako. Nuolat dirbo ir kraujo laborantai, kurie ne tik nustatė kraujo grupę, kuri, pasirodė – labai reta. Tyrė laborantai ne tik hemoglobino kiekį kraujyje, bet ir eritrocitus, kraujo krešėjimo faktorių. Daug kraujo netekusiai gimdyvei pradėtas kraujo perpylimas. Atliekant kraujo perpylimą tyrimus teko kartoti 4-5 kartus. Ypač didelė atsakomybė ir ypač sunkus bei atsakingas darbas teko anesteziologei Jolitai Čiudarei. Vienu metu būdavo prijungtos net trys lašinės -  į poraktikaulinę veną, rankos ir kojos stambiąsias venas. Anesteziologo darbas turi būti labai tikslus, nes, pavyzdžiui, šalia poraktikaulinės venos – ir miego arterija, kurią ypač sunku aptikti.

Tik vėliau gydytojai galėjo pasakyti, jog gimdyvė neteko apie trijų litrų kraujo. „Beveik visas gimdyvės kraujas buvo pakeistas“, - reziumavo direktorius Linas Rovas.

Prireikė ir eritrocitų masės, kurios sunaudota 10 dozių, prireikė ir 15 dozių kraujo plazmos. 

Deja, kraujavimas nesiliovė. Gimdyvės gyvybė pakibo ant plauko – buvo atlikta operacija, kurios metu ir pašalinta kraujavimo priežastis.

Tai, anot L. Rovo, kraštutinė priemonė, nes iki tol daroma viskas, kad būtų išsaugoti visi organai. Tik tada, kai tyrimų rezultatai bei monitoriuje stebimo gyvybinės funkcijos tampa kritinės, imamasi operacijos. 

Nors tokios situacijos medikai ir nesitikėjo, kai prasidėjo gimdymas, tačiau nebesistebėjo, kad jis baigėsi taip dramatiškai. Pacientės imunitetas silpnas, tad jis nekovojo su į gimdą patekusia infekcija. Pogimdyminiai kraujavimai, pasak klinikos direktoriaus L. Rovo, ištinka dėl gimdos atonijos – kai gimda negali susitraukti ir kraujas nesiliauja tekėjęs. Antroji kraujavimo priežastis – dėl užsilikusio placentinio audinio. Būna ir po ankstesniojo gimdymo placentos įaugimų. Taip dažniausiai nutinka po buvusios Cezario pjūvio operacijos. Retai, tačiau būna ir gimdos išvirtimų bei jau minėtų gimdos minkštųjų audinių plyšimų. 

Kiekvienu minėtu atveju sustabdyti kraujavimą – ypač sunku. Ypač tada, kai gimdyvės organizmas per silpnas kovoti su patologija. Tad net ir po operacijos gydytojai nesijautė ramūs, nors kraujavimas liovėsi. Tam, kad būtų stabilizuota būklė, buvo būtinas trombocitų masės perpylimas. Deja, pacientės kraujo grupė, kaip minėta, buvo reta, tad ligoninė neturėjo ypač brangaus preparato. Jo turėjo tik LSMU Kauno klinikos. Pagal sveikatos apsaugos ministerijos nustatytą tvarką, trombocitų masė gali būti naudojama tik savo klinikos pacientams.

Tad buvo nuspręsta pacientę vežti į Kauną, kur, suleidus trombocitų masę, pacientės būklė buvo stabilizuota. Keletą parų Respublikinės Šiaulių ligoninės Moters ir vaiko klinikos direktorius bei visi medikai domėjosi pacientės tolimesniu gydymu ir su palengvėjimu atsikvėpė, kai ji pasveiko.  

Toks gydymas, kai reikalingas didelis kiekis kraujo bei jo komponentų, labai daug kainuoja ir pačiai ligoninei. Deja, anot generalinio direktoriaus P. Simavičiaus, apie pinigus, kai gelbstima žmogaus gyvybė, niekas negalvoja ir nekalba. Medikai gali ne tik džiaugtis – jie gali didžiuotis savo profesionalumu, nors taip dirbti – jų kasdienė pareiga.