Romualdas BALIUTAVIČIUS

Gyventojų  skaičius pasaulyje auga kasmet. Prognozuojama, jog 2012 m. spalio 18 d. jų skaičius pasieks 7 milijardus. Žinoma, tai tik mokslininkų prognozės. Kinų skaičius pasaulyje seniai peržengė vieną milijardą, tačiau, nežiūrint to, ką mes žinome apie šią tolimą ir daugeliui dar labai egzotišką tautą, puoselėjančią tūkstantmetes tradicijas ir davusią pasauliui paraką, porcelianą, šilką?..  Pasaulinės tautos dienos išvakarėse pakalbinome Jan Lin Liu – jauną Šiauliuose gyvenantį kiną verslininką, čia įleidusį šaknis, sukūrusį šeimą ir tikrai neprastai kalbantį lietuviškai.

- Ar seniai Lietuvoje? Kaip atsitiko, jog nutarėte čia pasilikti?

- Šiemet sukanka trylika metų, kai aš atvykau į Lietuvą. Turėjau pažįstamą, studijuojantį Vilniaus universitete. Pakvietė jis mane atvykti į svečius. Girdi, atvažiuok į Lietuvą: čia mažai žmonių, neužteršta, graži gamta, o po Nepriklausomybės atgavimo čia lengva pradėti nuosavą verslą. Vedamas smalsumo ėmiau ir atvykau. Pasižvalgiau Kaune, Vilniuje. Patiko. Iš pradžių dirbau virėju. Paskui pasirinkau Šiaulius, čia įkūriau savo verslą.

- Kuo teko užsiimti prieš atvykstant į  Lietuvą? Ar sunku buvo išvažiuoti gyventi į užsienį?

- Miesto, kuriame gyvenau, savivaldybėje dirbau valstybės tarnautoju. Išvažiuoti sunku nebuvo - dokumentų, vizos gavimo prasme. Žinoma, artimuosius ir draugus teko palikti... Vėliau čia sukūriau šeimą. Mano žmona Vilma –  lietuvaitė ir šiaulietė. Auginame 8-erių metų dukrą – Orintą Wan Hua. Kaip matote, ji turi du vardus: lietuvišką ir kinišką.

- T. y., turite tik vieną vaiką? Ne penkis arba šešis, kaip įprasta Kinijoje? O gal toks požiūris jau paseno?

- Žinoma, paseno. Prieš trisdešimt metų valstybė ėmėsi riboti gimstamumą.

- Gerai kalbate lietuviškai? Kur mokėtės kalbos? Gal lankėte kursus ar pan?

- Ačiū. Kalbos išmokau savaime, bendraudamas su žmonėmis.

- O kaip reagavo žmonos tėvai, kai jiems pranešėte apie ketinimą  tuoktis?

- Mano žmonos tėvai – tradicinė lietuviška šeima. Dar kol draugavome, būsimoji žmona pranešė apie tai tėvams. Girdi, susitikinėju su kinu. „Kaip jis? Iš kur?” - pasidomėjo tada tėvai ir panoro pamatyti dukters draugą iš arčiau. Tada man daug sunkiau sekėsi kalbėti lietuviškai, bet kai pamatė, pasikalbėjo - patikau. „Pabandyk, gal ir visai nieko tas žmogus”, - pasakė dukrai. Po metų susituokėme.

- Sakoma, jog pakeitus šalį, ištinka ”kultūrinis šokas”. Lietuviai ir kinai labai skiriasi savo papročiais, kalba, kultūra, pasaulėjauta... Kaip jautėtės tada dar svetimam krašte?

- Taip. Čia buvo viskas kitaip ir visiškai nepažįstama. Einu, būdavo, gatve, o į nosį trenkia maisto kvapai – gal pro atviras kavinės duris ar pan. - Ir visiškai kitokie nei pas mus Kinijoje. Negalėjau priprasti. Lietuviško maisto nevalgiau, man jis nepatiko. Dabar kaip ir pripratau...

- Jeigu jau prakalbome apie maistą, kaip pro kinų  virtuvės prizmę atrodo lietuvių  maitinimosi įpročiai?

- Kinų  virtuvė Lietuvon atėjo jau senokai. Lietuviai irgi mėgsta, tarkime, saldžiarūgštį padažą, aštrius prieskonius ir nacionalinius kinų patiekalus. O dažniau ragaujantys kinų patiekalus įprato valgyti labai aštriai. Man norisi, kad lietuviai valgytų kuo daugiau tikro kinų maisto, o ne „adaptuoto” jų skoniui. Plečiantis turizmui, verslo ryšiams, nemažai lietuvių važiuoja į Kiniją, o paragavę tikro kinų maisto grįžę neretai prašo pagaminti tą patį. Tai pasakytina ir apie mano draugus.

- Ar įmanoma pagaminti tikrą kinų  patiekalą, neturint reikiamų  ingredientų arba juos bandant pakeisti kažkuo kitu?

- Kai kuriuos produktus perkame čia, kitus – atsivežame iš užsienio. Kad ir tokią egzotiką, kaip varlių kojelės...

- Kaip jums, kinui, atrodo lietuviai? Kokį  bruožą pirmiausia išskirtumėt?

- Atvirai? Tas pasakytina, ko gero, apie visus europiečius: jie dirba lėčiau ir būtinai turi pailsėti. O mes, kinai, darbui linkę atiduoti visą save. Jei turi verslą, darbo valandų nėra ir gali darbuotis beveik be poilsio. Pažiūriu, štai tvarko gatvę arba stato namą: neskubėdami, su pertraukomis... Kinijoje vieną dieną matai statant vieną aukštą, kitą dieną – antrą aukštą, o trečiosios rytą jau matai pradedant trečiąjį aukštą... Lietuvoje statoma iki darbo valandų pabaigos, po to skirstomasi į namus. Kodėl taip? Kaip šiuo metu yra Kinijoje? Yra konkretus uždavinys ir konkreti pinigų suma už atliktą darbą, todėl nė vienas kinas nedarys dvi dienas to, ką galima padaryti per vieną.

- Ar dažnai grįžtate pasisvečiuoti bei aplankyti Kinijoje likusius artimuosius?

- Nedažnai, bet nuvažiuoju. Drauge su šeima. O pernai į Lietuvą paviešėti atvyko mano tėvai ir sesuo.

- Minėjote, kad atvažiavus į Lietuvą  čionykštis maistas nelabai patiko... Kodėl?

- Kiekvienas maistas turi savo skonį ir savybes. Kinijoje valgomas labai įvairus maistas. Jį gaminant dažnai vartojamas sojų padažas, aštrūs prieskoniai, actas. Lietuviai maistui vartoja daug sviesto, majonezo, grietinės, pieno. Arba orkaitėje kepami kepsniai pabarstomi sūriu... Iš čia ir tas mano jau anksčiau minėtas savotiškas maisto kvapas, prie kurio niekaip nepriprantu (juokiasi)...

Pasak pašnekovo, kiekviena tauta turi jai būdingą maistą. Aplinka, kurioje gyvenama, be abejo, prisideda formuojant mitybos įpročius: kokios daržovės  čia auginamos, kokie gyvuliai, ką siūlo laukinė gamta? Kokie auga prieskoniai? Iš viso to ir gaminama. Pavyzdžiui, jo gimtoje šalyje auginama daug ryžių, kuriuos kinai, kaip ir lietuviai, maistui vartoja be luobelių, šlifuotus.

Kinijoje gaminami bei vartojami alkoholiniai gėrimai – ryžių degtinė, alus. Degtinė būna ir 40, ir net 60 laipsnių stiprumo.

- Kadangi esate virėjas profesionalas, ar galėtumėte pasidalinti su skaitytojais paprasto, greitai paruošiamo kinų  virtuvės patiekalo receptu?

- Žinoma. Lietuviai labai mėgsta vištieną kiniškai – Kum Po. Vištos krūtinėlė supjaustoma nedideliais kubeliais. 1 porcijai reikia apie 200 g vištienos, 100 g morkų irgi pjaustytų kubeliais, 50-100 g saldžiosios paprikos, kurią taip pat supjaustome kubeliais, 50 g lukštentų žemės riešutų,   atskirai pakepintų keptuvėje su aliejumi, porų, česnakų, 10 g imbiero, maltos aitriosios paprikos, krakmolo.

Įkaitinti keptuvėje aliejų ir sudėti mėsą, apvoliotą drėgnu krakmolu (tam į indą su krakmolu įpilama vandens). Kepama pamaišant. Mėsai iškepus maždaug 70-čia procentų, sudedami česnakai, porai ir imbieras. Dar pakepiname. Mėsai baigiant iškepti, sudedamos daržovės: morkos, paprika ir riešutai. Įpilamas samtis (apie 200 ml) sultinio arba vandens, įberiama druskos,  „Vegetos” prieskonių, įpilama sojų padažo, maltos aitriosios paprikos. Išmaišome ir ragaujame. Jeigu viskas tvarkoj, dar įpilamas truputis šaltu vandeniu skiesto krakmolo. Greitai išmaišome ir verdame, kol sutirštėja. Tada dedame porcijomis į lėkštes – tikrai skanu.

Pasak Jan Lin Liu, Kinijoje maisto gaminimas - dažnai ilgas procesas, kuris kartais trunka 3 valandas ar net ilgiau. Vadinasi, pasiryžus leistis į skonių, spalvų bei aromatų džiungles, vien produktų negana – reikia ir trupučio kantrybės.