Dvidešimt ketverių grafikė Laura Guokė yra eksponavusi savo kūrybą daugiau nei dešimtyje pasaulio galerijų, bet to fakto nesureikšmina: „Aš ką tik baigusi studijas – nėra ko daug ir ko norėti“.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Prieš metus Šiaulių universitete magistre tapusi jauna menininkė Laura Guokė beveik tuo pačiu metu sulaukė pasiūlymo iš Niujorko galerijos „Agora“ dalyvauti parodoje ir jau šių metų sausio 13-ąją kolektyvinė paroda „The Persistence of Form“, kurioje savo darbus pristatė įvairaus amžiaus ir patirties įvairių pasaulio šalių, įvairios patirties septyni menininkai – tapytojai, grafikai, skulptoriai ir Laura - buvo atidaryta.

Tuo metu, kai paroda buvo atidaroma, Laura snaudė savo dirbtuvėje Lietuvoje – tokia buvo jos organizmo reakcija į daugiau nei trijų savaičių stresą: ar jos šilkografijos darbai pasieks galeriją, ar ne.

Pasiekė. Paskutiniąją – parodos atidarymo – dieną. Po ilgų paieškų, pokalbių telefonu su muitininkais, su pervežimo kompanijos atstovais... 
- Paroda atidaryta sausio 13-osios vakare Niujorko laiku, o mano darbai, galima sakyti, ten atvyko tą pačią dieną, nors juos buvau išsiuntusi gruodžio 21-ąją, kaip reikalavo itin griežtos kontrakto sąlygos, nes nusiųsti reikėjo iki gruodžio 31 dienos.

Gerai, kad „Agora“ galerija suprato, jog tai šventinis laikotarpis, ir kantriai beveik iki paskutinės minutės laukė. O kol dėžė su darbais keliavo, visą tą laiką buvo man buvo tokia nervinė įtampa, tokia...

- O kaip užmezgėte ryšius su Niujorko galerija „Agora“?

- Padariau dešimties darbų – piešinių, grafikos - vadinamąjį portfolio  ir išsiuntinėjau internetu konkrečiai niekur netaikydama. Kadangi nemažai pasaulio dailės galerijų tokiu būdu internetinėje erdvėje atsirenka joms tinkamus, atsiliepimų ir kvietimų dalyvauti parodose sulaukiau ne tiek mažai.

Pavyzdžiui, neseniai su dviem savo piešiniais iš ciklo „Negaliu pakęsti tavęs su drabužiais”, jau eksponuotais Šiaulių dailininkų 49-ojoje parodoje,  sudalyvavau parodoje Indijoje, Kalkutoje. Tai kasmetinis mėnesio trukmės renginys, kurio metu vyksta ir konferencijos, ir jaunosios kartos menininkų darbų paroda. Joje savo darbus daugiausia pristato Indijos regiono atstovai ir septyni menininkai iš užsienio. Sudalyvavau tik darbais – išsiunčiau 2x2 metrų dydžio piešinius susukusi į tūtas, o ne pati, nors organizatoriai kvietė ir finansavo gyvenimo Kalkutoje išlaidas, bet kelionė ten, deja, per brangi.
Kita vertus, kam vykti į tokį atidarymą, jai per tą laiką galima sudalyvauti penkiuose renginiuose Lietuvoje ar užsienyje?

Taigi galerija „Agora“ pakvietė dalyvauti parodoje ganėtinai seniai, nes ten parodos organizuojamos dvejus metus į priekį. Galerija siūlė pristatyti mano darbus Niujorko meno publikai, juos reklamuoti ir net parduoti, nes jos specializacija – atrasti ir pristatyti užsienio menininkus.
Tai labai solidi galerija: didžiulės erdvės, vienu metu ten vyksta po tris, keturias parodas, lankosi daug specialistų.

Aš ir pasirašiau sutartį su „Agora“, nes kaip ir nepasinaudoti tokia proga.

- Savo darbus parodai jūs pasiūlėte pati ar atsirinko galerija?

- Galerija. Nusiunčiau daug nuotraukų, o jie atsirinko penkis iš magistro darbų ciklo „Dekonstruojant ID“, aštuonis darbus patalpino savo tinklalapyje. Be to, vienas iš mano eksponuotų darbų tapo visos septynių menininkų parodos „veidu“ - „Spotligt On“. Tai irgi mane nudžiugino – papildoma reklama.

- Ir jau tada reikėjo tuos darbus išsiųsti...

- Atsiuntė galerija labai griežtas taisykles, kaip paveikslus supakuoti, kaip sudėti – kad turi būti visur penkių centimetrų tarpai ir tarp darbų ir viršuje, ir apačioje, kad darbai nepasižeistų siuntimo metu. Tad mano darbai, kurių dydis 50x50 centimetrų, supakuoti tapo kubinio metro dydžio dėže.
Ir išsiunčiau siuntinį-dėžę iš Latvijos, nes ten siųsti perpus pigiau nei iš Lietuvos per kurjerių paštą. Bet ir va, taupai pinigėlius, nesiunti per žinomas kompanijas kaip „Ups“ ir... tie siuntiniai vėluoja, dingsta...

Žodžiu, tiesiog rizikuoji. Aš irgi rizikavau, nors gerai dar, kad apskritai siuntinys nedingo – nuėjo.

- Tai kas vis dėlto nutiko, kur toks didelis siuntinys galėjo pasimesti?

- Iki šiol man tai paslaptis, kurios gal jau ir beįmanoma, o gal ir nebeverta aiškintis. Tiesiog kai laiku siuntinys nebuvo pristatytas, prasidėjo jo paieškos: skambinau ir kompaniją, ir pažįstamiems, ir muitininkams.

Aišku, Niujorke sniego buvo ir siuntiniai dėl to vėlavo, bet reikalai susitvarkė per tris, per keturias dienas. Vadinasi, ne dėl sniego. Susisiekiau su draugu iš Talino ir jis skambino į Suomiją, kur aiškinosi, kodėl mano siuntinys ten taip ilgai laikomas – pasirodo, dėl galimų terorizmo aktų... Paskui buvo muitinė. Ir ten teko skambinti, faksus siųsti. Aš juk tada dar nežinojau, kad Amerikos muitininkai tokie, kaip ir rusų – jei jiems skambini, tai tik dar blogiau padarai.
Na, iš ten gana greitai siuntinys pajudėjo, o aš taip ir nežinau, ar tam mano skambučiai padėjo, ar ne. Aišku tik,  kad nepakenkė.

Ir visą tą laiką man buvo stresas: naktimis (kai Niujorke diena) skambinau ieškodama siuntinio, o dienomis stresavau. Neramu buvo, oi neramu, kad negalėsiu pasinaudoti tokia galimybe, kuri gal niekada daugiau nepasitaikys. 

- Vadinasi, tik paskutiniąją  - parodos atidarymo - dieną, tai yra, naktį, galėjote lengviau atsipūsti? 

- Per parodos atidarymą sėdėjau dirbtuvėse ir tikriausiai snaudžiau, nors galima buvo atidarymą pamatyti internete. Bet tuo metu aš tik džiaugiausi, kad visi vargai baigėsi – mano darbai jau galerijoje.

Tik vėliau peržiūrėjau atidarymo nuotraukas, vaizdus galerijos tinklalapyje.  Įspūdis labai geras jau  vien dėl to, kad atidaryme žmonių srautai buvo labai dideli. Nes kas pas mus būna tokių parodų atidarymuose? Draugai, giminės. Na, dar ateina jaunimo. O ten matosi, kad labai įvairi publika ir jos daug ne tik per atidarymus, bet ir kitomis dienomis.

Žiūrėdama į eksponuojamus savo darbus tuose vaizduose ir nuotraukose nesijaučiau labai patenkinta – jie jau gana seniai sukurti, o norėtųsi matyti dabar kuriamus, tuos, kurie aktualūs šiuo metu. Tačiau sistema yra tokia: darbai parodai atrenkami vos ne prieš porą metų. O šiaip smagu, džiugu ir sunku apskritai savo jausmus nusakyti.

Po parodos atidarymo jau gavau laišką iš galerijos vadovės, kad parodoje eksponuojami darbai pozityviai įvertinti publikos. Tačiau tai tik formalaus mandagumo laiškas. Kaip iš tiesų buvo įvertinta, sužinosiu po vasario 1-osios, kai paroda bus uždaryta. Tada galerija atsiųs visiems parodos autoriams katalogus, visus atsiliepimus ir straipsnius.

O dabar kasdien mano mama vis skambina ir klausia, kokie atsiliepimai ir kokių dar pasiūlymų sulaukiau.

Yra tų pasiūlymų ir iš Kanados, ir vienos Londono galerijos. Gal ir daugiau. Bet, manau, dabar reikia dirbt. Ir ieškoti lėšų pristatymams. O kita vertus, aš ką tik baigusi studijas – nėra ko daug ir  norėti.

- Bet Lietuvoje parodose dar žadate dalyvauti?

- Jau sausio 14-ąją dalyvavau parodos „Padermė“ atidaryme Klaipėdoje, kur su grupe šiauliečių menininkų pristačiau savo darbus.

Planuoju šįmet dvi parodas Šiauliuose: birželio Šiaurės Lietuvos kolegijoje ir rugpjūtį Dailės galerijoje. Joms ruošiuosi -  daugiausia dirbu šilkografijos technika naudodama įvairius paviršius, įvairias medžiagas, jungdama tai su piešiniu.