Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Vakar vidurdienį gaisro suniokoto „Elnio“ fabriko pastato trečiojo aukšto griuvėsiuose po atviru dangumi sustojo grupė miesto Tarybos narių ir valdininkų, nes Tarybos narys Artūras Visockas būsimajam Tarybos posėdžiui parengė sprendimo projektą atšaukus abu ankstesniuosius išvis nebekurti kultūros fabriko šiame laužyne - taip sutaupyti miesto biudžeto išlaidas dešimt ateinančių metų.

 

 

Panašu, kad dauguma Tarybos narių pirmą kartą lankėsi pastate vaiduoklyje, už kurį praėjusios kadencijos miesto valdžios lengva ranka atseikėti 325 tūkstančiai litų, ir raukė nosis nuo specifinių kvapų, sklindančių visame vadinamajame pramoninio paveldo komplekse.

 

Matyt, todėl ir visą gražią ateities viziją už 6,5 milijono Europos Sąjungos ir penkis procentus Šiaulių miesto savivaldybės litų buvo pavesta pristatyti kultūros fabriko projekto vadovui architektui Dariui Jakubauskui.

 

Architektas pripažino, kad projektas parengtas skubos tvarka – per mėnesį, nes jau buvo gauti paveldo ir inžinerinių tyrinėjimų rezultatai – menininkų reikmėms: pirmajame aukšte būsianti ekspozicijų, parodų salė, antrajame ir trečiajame - įrengtos patalpos ne tik vietos, bet ir iš užsienio atvykstantiems pagal mainų programą menininkams...

 

Paklausus, ar visiems šiems darbams užteks Europos Sąjungos skirtų ir Šiaulių miesto savivaldybės pridurtų lėšų, juolab kad paveldo rekonstrukcijos darbai yra žymiai brangesni už paprastas statybas, architektas atsakė, kad rekonstrukcijai užteks dviejų tūkstančių litų už kvadratinį metrą (maždaug 3600 kvadratinių metrų ploto).

 

„Stogo konstrukcijos, frontonų stiprinimas, visų šiukšlių išvalymas, evakuacinės laiptinės ir visa kita, įskaitant ir inžinerinę įrangą, apskaičiuoti pagal galiojančius įstatymus, - teigė Darius Jakubauskas. - Firma pasirašė labai griežtus įsipareigojimus sutilpti į 6,5 milijono, skirtų ES. O dar yra įmonės draudimas.“

 

Į tai Tarybos narys Artūras Visockas replikavo, kad, deja, ne vienai Savivaldybės sudarytai sutarčiai dar nėra užtekę projekte numatytų lėšų.

 

 

Atrodo, labiausiai susirinkusiuosius domino, kaip bus pritaikomos menininkų reikmėms patalpos, nes, pasak žiniasklaidos, niekas iš menininkų nesiruošia įsikurti vadinamajame kultūros fabrike. Beje, tai kaip ir patvirtino tas faktas, kad ir į susitikimą dėl fabriko likimo atėjo tik trys Šiaulių meno bendruomenės atstovai.

 

Architektas Darius Jakubauskas tuoj paaiškino, kad fabriko erdvėse būsiančios lengvos pertvaros, kurios leis erdves transformuoti pagal poreikius.

 

O Regioninės plėtros departamento Šiaulių apskrities skyriaus atstovė paskubėjo tvirtinti, kad besidominčiųjų ir norinčiųjų būsimajame kultūros fabrike įsikurti esą daug, tik ji negalinti atskleisti tų norinčiųjų incognito.

 

Ir nors atsakymas apie paslaptingas teatro, kino mėgėjų studijas ir muzikos norinčius mokytis vaikus būtent kultūros fabrike nuskambėjo neįtikinamai, architektas Darius Jakubauskas čia problemos nematė: „Operatorius, kuris administruos šitą namą, turės kviestis Žibūdą, Baranauską, kino menininkus ir spręsti: tau tinka 20 kvadratų ar tau reikia 36?“

Kaip ir nelaikė problema visų nosis dirginančios smarvės Savivaldybės Investicijų ir miesto plėtros skyriaus vedėja Aistė Žalevičienė: „Negalima vienu projektu visos teritorijos problemų išspręsti.

 

Jos yra sprendžiamos kitais projektais“.

 

 

Atrodo, kad tik kultūros fabriko, anksčiau vadinto menų inkubatoriumi, idėjos autoriams ir vykdytojams šio naujo miesto mokesčių mokėtojų pinigų siurblio neįvardijamiems menininkams būtinumas nekėlė jokių abejonių, nes jie žinojo, kaip visas problemas ir neaiškumus išspręsti – skelbti kultūros operatoriaus konkursą.

 

„Pagal dabartinius skaičiavimus, operatorius išsilaikyti turi pats – Savivaldybei tai neturi būti jokiu būdu našta“, - paskelbė Savivaldybės Investicijų ir miesto plėtros skyriaus vedėja.

Vadinasi, menininkai, kurie susigundys nuomotis patalpas kultūros fabrike, kvėpuoti smarve, braidžioti po purvynus, čia negalės tikėtis jokių lengvatų, nes pastatas turės išsilaikyti iš vykdomos veiklos.

 

O jei po penkerių kultūros fabriko veiklos metų paaiškės, kad čia netikslinga tęsti „menų industriją“, sutvarkytą pastatą su viskuo – su tvarkingu stogu, salėmis, šildymu – bus galima parduoti.