Mykolas DEIKUS

Šiaulių valdžia su Kultūros fabriku klimpsta taip pat giliai, kaip ir su Daušiškių kapinėmis. Aiškėja, kad miesto valdžia beveik pusmetį laukė, kol tuometinio mero Genadijaus Mikšio bičiulis susitvarkys dokumentus taip, kad Savivaldybei galėtų parduoti griuvėsius – brangiai.

Be to, aiškėja, kad Šiauliams statybos kainuos žymiai brangiau, negu skelbia miesto valdžia.

Tikrasis valdiškos aferos mastas aiškėja Kultūros fabriko istoriją nagrinėjant nuo pat pradžių, chronologiškai. „Šiaulių naujienos“ rašė, kad Kultūros fabriko projektas baltais siūlais siūtas nuo pat pradžių. Šiaulių savivaldybė dar 2007-aisiais už tris šimtus tūkstančių litų nusipirko devyniasdešimties puslapių studiją, kuria buvo grindžiamas visas Kultūros fabriko projektas.

Nors buvo teigiama, kad Kultūros fabriko reikalaujantys miesto menininkai, dabar aiškėja, kad miesto menininkai iš esmės taip ir liko neapklausti – apklausoje dalyvavo keliolika verslininkų, biudžetininkų ir pan. asmenų, tarp kurių – vos keletas menininkų. Miesto menininkai – šiandien atvirai kritikuoja projektą ir nė neketina keltis į milijonus kainuosiantį pastatą, nes pats turi savo dirbtuves, už kurias nereikia mokėti. 

Remiantis studijoje, kurios lapas mokesčių mokėtojams kainavo apie tris tūkstančius litų, pateiktais skaičiavimais, o taip pat ir susitarimu su privačia bendrove „Aigela“, sutikusia nemokamai atiduoti pastatą panaudos pagrindais, parašyta paraiška ES paramai gauti. Tačiau po to, kai Ūkio ministerija Kultūros fabriką, dar vadinamą Menų inkubatoriumi, 2010-ųjų pradžioje įtraukė į finansuojamų objektų sąrašą, Šiaulių miesto valdžia ūmai nusprendė susitarimą su bendrove „Aigela“ nutraukti ir pirkti naują pastatą.

Nors Kultūros fabriko investicijos ir atsipirkimas buvo skaičiuojami daugiau kaip penkių tūkstančių kvadratinių metrų jau stovinčiame pastate, nupirktas žymiai mažesnis pastatas (tiksliau – sienos) – kiek per tris tūkstančius kvadratinių metrų.

Sugriuvusio pastato sienos iš tuometinio Šiaulių mero, liberalcentristo Genadijaus Mikšio bendrapartiečio ir bičiulio Stasio Karitono nupirktos daugiau kaip už tris šimtus tūkstančių litų.

Tačiau tuo valdiška afera nesibaigė.

2010-ųjų balandį Šiaulių miesto taryba nusprendė Kultūros fabrikui buvusio „Elnio“ fabriko teritorijoje pirkti pastatą, kuris būtų įtraukas į industrinio paveldo sąrašą. Savivaldybės administracija įpareigota surengti konkursą ir pasirašyti pirkimo–pardavimo sutartį.

Tačiau konkursas nebuvo skelbiamas nei gegužę, nei birželį, nei liepą. Tik rugpjūčio pabaigoje Savivaldybę pasiekė S. Karitono raštas, kuriame jis paprašė skubos tvarka jam priklausančio pastato griuvėsius įtraukti į paveldo sąrašą. Skubiai sušaukta komisija, kurios posėdyje dalyvavo ir pats G. Mikšys. Nors buvo siūloma pirmiau atlikti tyrimus, komisija nusprendė sudegusio pastato griuvėsius pripažinti paveldo objektu.

Kol griuvėsiai nebuvo pripažinti paveldo vertybe, S. Karitonas jų net teoriškai negalėjo pasiūlyti konkursui. Kai griuvėsiai tapo vertybe, surengtas konkursas ir rugsėjo 23-iąją pasirašyta jų pirkimo-pardavimo sutartis.

„Jeigu nudega stogas, prašai pastatą pripažinti paveldo vertybe, kad galėtumei suremontuoti labai brangiai“, - ironizuoja Kultūros fabriko steigimo istoriją nagrinėjantis nepartinis Tarybos narys Artūras Visockas. Politikas įsitikinęs, jog sudegusio pastato pirkimas buvo suplanuotas dar iki paskelbiant konkursą.

„Manau, buvo iš anksto žinoma, kad komisija pastatą pripažins kultūros vertybe, o Šiaulių miesto taryba buvo apgauta. Tarybos nariai – nuolatos apgaudinėjami“, - įsitikinęs A. Visockas. Anot jo, ne tik žurnalistams daromos kliūtys gauti informaciją apie projektą. „Šiaulių regiono plėtros agentūros atstovė viešai pareiškė, jog įgyvendinant projektą negalima vadovautis studija – turiu garso įrašą. Paklausiau, kodėl negalima vadovautis, tačiau atsakymo niekaip negaunu“, - sako Šiaulių miesto tarybos narys.

Neseniai paaiškėjo, kad Šiaulių savivaldybė be konkurso nusprendė bendrovei „Vakarinis fasadas“ sumokėti daugiau kaip du šimtus tūkstančių litų. Mėginta teigti, esą pastato savininkas architektams nemokėjo, o Savivaldybė perėmusi įsipareigojimus.

Šiuose aiškinimuose žiojėja nemenka spraga. Tarkime, architektai tikrai buvo samdomi parengti pastato rekonstrukcijos projektą, tai iš kur S. Karitonas galėjo žinoti, kad Savivaldybė nupirks jam priklausantį pastatą? O jeigu rengė kitokį projektą, kodėl Savivaldybė privalo mokėti. Tačiau tai – tik pasvarstymai ir klausimai, kiek šiuose sandėriuose būta korupcijos. Kadangi STT paprastai žurnalistų įrašų prašo praėjus keleriems metams po lemtingų įvykių, gal kada nors į šiuos klausimus pamėgins atsakyti ir kovotojai su korupcija.

Daug paprastesnį klausimą nagrinėja Viešųjų pirkimų tarnyba. Šiaulių miesto taryba įpareigojo konkurso būdu nupirkti pastatą – apie jokius projektus sprendime net neužsimenama. Taigi paslauga iš „Vakarinio fasado“ buvo perkama be konkurso.

Susitikimuose su švietimo bendruomenėmis, protestuojančiomis prieš atlyginimų mažinimą ir darbuotojų atleidinėjimą, miesto meras, socialdemokratas Justinas Sartauskas mėgina įtikinėti, kad Kultūros fabriko projektas – miestui labai reikalingas ir kainuos itin pigiai. Skelbiama, kad Kultūros fabriko statybos iš viso kainuos apie dešimt milijonų litų – Savivaldybei teksią prisidėti tik 1,8 milijono litų (neoficialiai įvardijama 2,1 milijono litų suma). Tačiau pastarųjų kelerių metų praktika rodo, kad Savivaldybės dalis po konkursų ima sparčiai didėti. Juoba, kai dabar aiškėja, jog reikės ne rekonstruoti seną pastatą, o iš esmės pastatyti ir įrengti naują.

Projektas brangsta ir dėl to, kad griuvėsiai pripažinti kultūros paveldu. Tai reiškia, kad sienų likučiai turės būti restauruoti, o pastatas atkurtas toks, koks buvo iki gaisro.

Dalis miesto biudžeto išlaidų Kultūros fabrikui paslepiama kituose Tarybos sprendimuose. Šiaulių miesto Tarybos narys A. Visockas jaučiasi apgautas dar balandžio 28-ąją, kai naujos kadencijos Tarybos nariams pasiūlyta balsuoti už šilumos tinklų optimizavimo projektą. Tik neseniai politikas išsiaiškino, jog po „optimizavimu“ buvo paslėptos investicijos į Kultūros fabriką. A. Visocko žodžiais, bus tiesiama nauja šilumos trasa į Kultūros fabriką.

„Tos išlaidos kris ant visų miestiečių pečių – sumokėsime mokėdami už radiatorius“, - apgailestauja politikas. Tokių neįvardytų darbų, kainuosiančių milijonus, žymiai daugiau. Tai – ir vandentiekis, ir kanalizacija, ir elektros perdavimo linijos, ir teritorijos išvalymas nuo teršalų ir, t. t. ir pan., taigi pasiseks, jeigu Kultūros fabrikas nekainuos dvigubai daugiau, negu skelbiama.

Balsuoti už Kultūros fabriko projektą agituojami Šiaulių miesto tarybos nariai šią savaitę Savivaldybės transportu buvo nuvežti į Telšius, kur įgyvendintas panašus menų inkubatoriaus projektas. Drauge nuvyko ir Šiaulių menininkai bei architektai, kurie pastėro išvydę, kaip išleisti 5 milijonai litų ir kas naudojasi investicijomis. Apie tai skaitykite rytoj „Šiaulių naujienose“.

 

„Korupcijos fabrikas“, - skelbia užrašas virš įėjimo į griuvėsius, kuriuose ketinama statyti Kultūros fabriką.