Kryžių kalne – ne tik kryžiai, bet ir antkapiniai paminklai, paveikslai, metalinės konstrukcijos...
Evaldo ČERNIAUSKO nuotr.

Kryžių kalnas: savivalei dės kryžių
Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Jau antrą dešimtmetį ne Šiaulių miesto įžymybės traukia turistus, o už miesto ribos esantis Kryžių kalnas: per metus jį aplanko apie šimtą tūkstančių turistų ir, ko gero, ne mažiau Lietuvos gyventojų.  Nors, atrodytų, susidomėjimas šiuo kalnu neatslūgsta, tačiau pastaraisiais metais nemažai Kryžių kalne pabuvojusių juo nusivilia: vietoj tradicinių kryžių statomi ir metaliniai, ir betoniniai kryžiai, ir skulptūros, net antkapiniai paminklai. Tad šią vasarą prabilta, kad stichiškas statybas Kryžių kalne reikia reglamentuoti.
Chaosą tikimasi suvaldyti
Kai kurie šiauliečiai, po kelerių metų pertraukos nuvykę į Kryžių kalną, kraipo galvas - kalnas  darosi panašus į sąvartyną, nes ko tik ten nerasi: be medinių tradicinių kryžių ir padarytų iš betono, ir nukaltų, ir suvežtų senų antkapinių paminklų iš kapinių, ir įvairių skulptūrų.
O kai kam yra tekę pamatyti, kad tam tikri kryžiai išvis pašalinami, kad kitą dieną čia patogiai galėtų nusifotografuoti vestuvininkai ar iškilmingai būtų pastatytas naujas kryžius, net koplytstulpis. Beje, paskutinis mados klyksmas – prie sodybų statyti koplystulpius – yra tiesiogiai susijęs su Kryžių kalnu: naują koplytstulpį žmonės pastato kalne, kad jis čia „pasikrautų šventumo“, o tik paskui jį pargabena į sodybas.
Kaip ten bebūtų – Kryžių kalno bendras vaizdas labai chaotiškas, netvarkingas.    
Todėl suprantama, kodėl Šiaulių rajono savivaldybės administracijos darbuotojai kartu su Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Šiaulių teritoriniu padaliniu pradėjo kalbėtis apie galimus pasikeitimus Kryžių kalne.
Kadangi Kryžių kalnas yra valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros paminklas, o prieš porą mėnesių Lietuvos vyriausybėje dvasininkai ir valdininkai sutarė, kad jis turi tapti ir sakralinio paveldo objektu, numatoma parengti detalią tvarką, kokie kryžiai kalne gali būti statomi, kad būtų išsaugotas šios vietos sakralumas.
Tačiau tiek specialistų, tiek Lietuvos gyventojų nuomonės, ar reikia reglamentuoti šį stichiškai atsiradusį objektą, išsiskiria.
Kalno gali išvis nebelikti
Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Šiaulių teritorinio padalinio vadovas Rytis Budrys yra įsitikinęs, kad viską būtina reglamentuoti.
„Kryžių kalnas pradeda nebeatlaikyti išorinio spaudimo, kai ten autobusais pradėti vežti turistai. Tai jau nebe ta neformalios maldos vieta, kokia ji buvo iš pradžių, todėl jau nebegalima nieko nebematyti ir nieko nebedaryti, nes jo gali ir išvis nebelikti, - teigia R. Budrys. - Stichiškumas nugriaus tą kalną.“
Nors vis dar vengiama diskutuoti apie Kryžių kalno problemas, nes bijomasi audringos žmonių reakcijos, tačiau, paveldosaugininko teigimu, reikia žengti civilizuotu keliu.
Kadangi į tai, kas kalne gali būti statoma, nebeliko tradicinio požiūrio ir žmonės ten daro bet ką:  stato paveikslus, groteles, metalines konstrukcijas, net betonuoja, vienokios ar kitokios taisyklės yra būtinos. Juolab kad kai buvo patvirtintos senosios taisyklės, tada niekam nė į galvą neatėjo mintis, kad Kryžių kalne galėtų būti statomi ne kryžiai, o kažkas kita.
O štai, kas tų taisyklių laikymąsi kontroliuotų, R. Budrys negali atsakyti – tokių dabar nėra, nes nors Kryžių kalnas yra valstybinės reikšmės paminklas, tuo neužsiima nei šalies, nei Šiaulių rajono valdžia.
„Iki šiol niekas nekontroliavo ir kalno priežiūra buvo net ne Savivaldybės, o seniūnijos lygmenyje, - pripažįsta Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Šiaulių teritorinio padalinio vadovas. - Net mes šiuo metu nekontroliuojame, nors pagal įstatymo raidę turėtume ten dažnai važinėti ir rašyti protokolus, nes niekas iki šiol neatšaukė to fakto, kad tai yra archeologijos paminklas.“
Šiek tiek reglamentuoti
Profesorius menotyrininkas Vytenis Rimkus taip pat pritaria, kad Kryžių kalno priežiūrą reikia nors šiek tiek reglamentuoti.  
„Bręsta laikas, kad Kryžių kalną jau reikėtų kažkiek prižiūrėti, nes ten dabar atsiranda nesąmoningų veiksmų: atvažiavo, nugriovė paminklą, nužiūrėjo vietą – iš ten pašalino vienus kryžius ir pastatė savo. Tačiau, kaip ir kas tai galėtų prižiūrėti - neįsivaizduoju.“
Kartu profesorius abejoja, ar pavyks reglamentuoti, kada ir kokius kryžius statyti, nes nors kalne yra pastatyta ir kitų tikėjimų ženklų, ir skulptūrų, jos čia visai dera.
„Apskritai, jei čia nebūtų kryžių, seniai to piliakalnio nebūtų nė ženklo likę – būtų nuvežtas kaip žvyras“, - teigia Vytenis Rimkus.
Nors ir būdama labai suinteresuota Šiaulių „Aušros“ muziejaus Archeologijos skyriaus vedėja archeologė Audronė Šapaitė sako, kad nors Kryžių kalnas yra nevienareikšmis, turintis du klodus - senąjį archeologinį ir krikščioniškąjį, dabar šie klodai yra neatskiriami, neatidalijami vienas nuo kito, todėl abu ir saugotini.
„Tačiau toks Kryžius kalnas, koks yra dabar, man nepatinka, - prisipažįsta archeologė A. Šapaitė. -  Buvo laikas, kai jis buvo tikras žmogaus dūšios klyksmas, o vėliau pasidarė daug labiau mados, komercijos reikalu.“
Išsaugoti kaip unikumą
Kita archeologė Birutė Salatkienė, tyrinėjusi Jurgaičių piliakalnio papėdę ir pernai dėmesingai sekusi kolegos Mindaugo Mačiulio tyrinėjimus, atliekamus prieš įrengiant kalne apšvietimą, konstatuoja, kad šis piliakalnis yra labai vertingas archeologiniu požiūriu – čia aptikta pakankamai daug radinių.
„Jurgaičių piliakalnio negalima nurašyti kaip tokio, iš kurio jau nebegalima nieko sužinoti – ypač papėdėse, ten, kur kryžiai dar nepasiekia kultūrinio sluoksnio, - teigia archeologė. - Aišku, kad pastatyti kryžiai ir paminklai ardo piliakalnį, tačiau neįsivaizduoju, kaip būtų galima jų statymą Kryžių kalne reglamentuoti ir kaip dabar suderinti tą etninį, kultūrinį dalyką su paveldu. Nors man, kaip archeologei, Kryžių kalnas su piliakalniu visą laiką labai sunkiai derinosi, nes kai abu šie dalykai yra vienoje vietoje, tai ir vienam nesveika, ir kitam nesveika.“
Tačiau jei jau taip išėjo, kad Kryžių kalnas yra ant piliakalnio, tenka su tuo susitaikyti, kadangi neįmanoma net įsivaizduoti, kad būtų galima ar kryžius nukelti, ar šią sakralią vietą ir tradiciją išnaikinti.
Todėl, archeologės nuomone, reikia atsakyti į klausimą, kuris iš jų – Jurgaičių piliakalnis ar Kryžių kalnas - šiuolaikinei visuomenei yra vertingesnis, svarbesnis. Turint omeny, kad Lietuvoje piliakalnių yra apie tūkstantį, o Kryžių kalnas tik vienas, svarstyklės krypsta kalno naudai.
Be to, pasak B. Salatkienės, Kryžių kalnas yra ne vien sakralinė vieta, religinis paminklas, o ir yra susijęs su labai svarbiomis atgimimo idėjomis kaip vieta, kurioje dabartinė visuomenė, kuri dar išlaikė ne vien tik bažnytinį krikščionybės suvokimą, o dar ir kitą jos formą, sėmėsi ir semiasi dvasingumo.  
Todėl nežinia, ką reikėtų labiau saugoti – Kryžių kalną ar piliakalnį, nors piliakalnis ir savaime yra vertybė, tačiau Kryžių kalnas yra unikumas kultūroje, tradicijoje.
„Tas unikalumas šiuo atveju gali daug ką pateisinti, - daro išvadą Birutė Salatkienė. - Juo labiau kad šiuolaikinėje visuomenėje išeliminavus Kryžių kalną, liktų žiojanti, neužlopoma skylė tiek Šiauliuose, tiek Lietuvoje ir ne tik joje, nes kaip piliakalnis jis labai iš kitų neišsiskiria, o kaip Kryžių kalnas išsiskiria iš visų.“
Peržengtos ribos
Šiaulietė etnologė Diana Martinaitienė sako neįsivaizduojanti, kaip Kryžių kalne būtų galima ką nors reglamentuoti – iš karto šaršalas kiltų, nes jau yra tradicija tai daryti be jokių taisyklių.
„Kita vertus, dabar Kryžių kalne susidaro toks įspūdis, kad tas statymas visas ribas peržengė, pasidarė panašus į piktnaudžiavimą – pastatyti kuo didesnį, kuo ilgaamžiškesnį. Nors juk to statymo esmė ne kryžiaus dydis, o tikėjimas“, - pastebi etnologė.
Juk pagal senąsias tradicijas ir kryžius, ir koplytstulpius statydavo medinius, kurie atėjus laikui natūraliai sunykdavo ir taip užleisdavo kitiems vietą.
„Anksčiau žmonės statydavo kryžius tikėdami, kad tai jiems padės pagyti ar gelbės nuo kokios nelaimės, o dabar - kad būtų galima pasigirti: va ir aš pastačiau, ir ne bet kokį – akmeninį, - stebisi D. Martinaitienė. - Nežinau, kam žmonėms reikia tokio įsiamžinimo. Todėl manau, jei taisyklės būtų protingai surašytos – statyti tokio ir tokio dydžio, iš tokių ir tokių medžiagų, gal visai neblogai būtų ir žmonės jų laikytųsi.“  

Etnologė Diana Martinaitienė: „Reikia galvoti ir apie paveldą – juk jau kryžiais ne tik kalnas, bet ir visi laukai, visi keliai aplinkui užstatyti, o žmonės vis dar veža ir veža“.

„Kryžių kalną pulti dėl to, kad jis kažką naikina, būtų nevisai etiška net man, kaip archeologei, nes šio piliakalnio likimas yra neeilinis, - pripažįsta archeologė Birutė Salatkienė. - Kalnas jau viršija savo reikšme tai, kas buvo piliakalnyje“.

Paveldosaugininkas Rytis Budrys: „Perspektyva – bus dar blogiau nei yra dabar, nes kalne sodina ir krūmus, ir medžius, nes kai kuriems jų kryžius yra kaip kapas“.

„Gerai, kad aplinka bent kiek aptvarkyta. Nors kai kam nepatinka ten automobilių stovėjimo aikštelė, bet be jos būtų dar didesnė netvarka“, - pastebi profesorius Vytenis Rimkus.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.