Nors Šiaulių rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyresniojo tyrėjo Aido Valančiūno darbo pradžia šiame komisariate nesukelia gražių prisiminimų, bet namuose krykštaujantis mažas vaikas išstumia visus pareigūno darbinius rūpesčius.
Asta VOLKOVAITĖ
Gyva meksikietiška muzika ir valso garsai. Taip Šiaulių rajono policijos komisariate minėta Kriminalinės policijos diena. Policijos pareigūnai nebėdojo dėl liūdnų finansinių laikų – šmaikščiai įvertintas kiekvieno iš kriminalistų nuopelnas. Po šventės tyrėjai „Šiaulių naujienoms” papasakojo apie nelengvą kriminalistų duoną.
Kriminalistai šventė savo profesinę dieną
Renginį vedusi Šiaulių rajono policijos komisariato atstovė spaudai, praeityje pati dirbusi kriminaliste, Alma Valančiūnienė kartu su komisariato vadovais po suvenyrą ar gėlių įteikė ir buvusiems, ir esamiems kolegoms. Pakviesta liaudiškos muzikos kapela „Salduva” atliko ne vieną, ne tik lietuvių liaudies kūrinį. Klausantis muzikos rimtus pareigūnų veidus keitė kiek filosofiška ir pakili nuotaika.
Ne vienerius metus policijos sistemoje kriminalistais dirbantieji pasakojo skirtingai kovojantys su neigiamomis emocijomis, kurių jų darbe niekaip neišvengsi, kartu visi sakė turintys pomėgių, hobių, be kurių negali gyventi. Pomėgiai gelbsti pareigūnų nervus.
Darbą mokykloje iškeitė į darbą policijoje
Šiaulių rajono PK Kriminalinės policijos skyriaus vyresnioji tyrėja Ginta Žemrietienė, jau šešioliktuosius metus tirianti eismo įvykius, pripažįsta ne iš karto suvokusi, kur jos vieta. Policijos įstaiga jai buvo antroji darbovietė. Čia moteris ir įsitikino, kad kažko ieškoti daugiau nebeverta.
„Mokyklos laikais reikėjo parašyti apie tai, kuo norėčiau būti. Pamenu, kaip vienąkart parašiau, kad norėčiau būti tardytoja. Gali būti, kad pats likimas susiklostė taip: bandžiau stoti į pedagoginį. Neįstojau. Teko vienerius metus dirbti mokykloje. Tuomet supratau, kad tai ne man. Pradėjau ieškoti darbo, ėjau į teismą, bet vėliau nuėjau į policiją”, - savo kelią į policiją prisimena G. Žemrietienė.
Su geromis emocijomis žmonės neateina
Kriminalistė neslepia, kad nepaisant ilgametės tyrėjos patirties būna, jog ir uždarius darbo duris kraupūs avarijos vaizdai bei kiti dalykai greitai nepasimiršta. G. Žemrietienei tenka nemenka pareiga – žmonėms pranešti apie į avariją patekusius, nukentėjusius ar žuvusius jų artimuosius.
„Taip nebūna, kad baigei 17 valandą darbą, uždarei duris ir pamiršai. Grįžti į namus ir virdamas sriubą galvoji, kaip tą ar tą padaryti. Kitaip neišeina. Nesiseka atsiriboti. Galbūt vyrų nervai yra tvirtesni. Viena vertus, sunku, nes žmones pas mus su geromis emocijomis neateina. Jie visada ateina su kažkokiomis bėdomis. Būna, kad ir namuose jas tenka išlieti, išsakyti. Vienus paguodi, kiti – tave. O tas neigiamas emocijas vis tiek kažkas turi sugerti”, - pasakoja G. Žemrietienė.
Kriminalistė sako, kad jai labiausiai nuo darbo padeda atitrūkti kelionės. Moteris kartu su savo sutuoktiniu išmaišė ne vieną Europos šalį: pabuvojo Graikijoje, Slovakijoje, Lenkijoje, Latvijoje ir kitose šalyse.
Kovoja su neeiliniais nusikaltėliais
Minėto skyriaus vyresnysis tyrėjas Sigitas Zmitra, praeityje tardęs nusikaltėlius, šiuo metu tiria ekonominius nusikaltimus - tvirtai sudėtas kriminalistas kovoja su intelektualiais nusikaltėliais.
„Man tenka bendrauti ne su įprastai atrodančiais „žulikais“, tai dažniausiai išsilavinę žmonės, kurie įtariami sukčiavimais, turto pasisavinimais. Norint tokius pergudrauti reikia būti geru psichologu. Ne tik psichologu – reikia turėti daug žinių apie buhalteriją ir kitus dalykus”, - neslepia S. Zmitra. Kriminalistui sunkiausia ne susitvarkyti su emocijomis, bet su darbo krūviu.
„Žmonėms, prisižiūrėjusiems filmų, atrodo, kad du tyrėjai tiria vieną bylą. Taip nėra. Pareigūnas normaliai per mėnesį gali turėti iki dešimt bylų. Realiai tenka daugiau. Nėra niekur nustatyta, kiek daugiausia bylų gali turėti tyrėjas turėti vienu metu”, - guodžiasi S. Zmitra. Pareigūnas ištraukia iš spintos ir parodo gero sprindžio storumo tomus. S. Zmitros žodžiais, tokios apimties medžiaga – dviejų-trijų dienų darbas.
Pasiilgsta sporto
Kriminalistas pripažįsta, kad darbas policijoje kainuoja daug nervų. S. Zmitra tardytojų patirtį linkęs vadinti grūdinimo periodu, kurį perėjęs išmoko pernelyg jautriai nereaguoti ne tik į kandžias replikas.
„Būdavo, kad apšaukdavo ne tik nekompetentingu, bet ir kyšininku, asilu. Spaudimą turi atlaikyti iš visų pusių: prokuratūros, valdžios ir kitų žmonių. Tai yra nelengva. Kartais lieki vienas su savimi”, - neslepia kriminalistas.
S. Zmitrai nuo pečių nusimesti darbinius rūpesčius padeda futbolas – vyras spardydamas kamuolį sako niekada negalvojantis apie darbą. Pareigūnas dar ir dabar su nostalgija prisimena tuos laikus, kai jo darbovietėje porą valandų per savaitę kriminalistai eidavo sportuoti į netoli esančią aikštę.
Tėvystė išstūmė darbinius rūpesčius
Sukčiavimus tiriančiam vyresniajam tyrėjui Aidui Valančiūnui darbo pradžia Šiaulių rajono PK buvo nesaldi. Pedagogo išsilavinimą turintis vyras turėjo rimtų sveikatos problemų.
„Kai mane iš nuovados perkėlė čia, suparalyžiavo pusę veido. Taip buvo pirmąjį mėnesį. Tiek maždaug laiko reikėjo apsiprasti. Tada nurimau”, - prisimena šešiolika metų policijoje dirbantis kriminalistas. Šiuo metu A. Valančiūnas sako nepastebintis jokių sunkumų, su kuriais negalėtų susitvarkyti. Pareigūno darbinius rūpesčius iš galvos padėjo išstumti tėvystė. „Auginu mažą vaiką”, - su šypsena kalba A. Valančiūnas.
Šiaulių rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyresniojo tyrėjo Sigito Zmitros darbo metu dėvima sportinė apranga atskleidžia jo pomėgius - žaisti futbolą.
