Europos čempiono vardo aikštelės, nepaisant kai kurių pareigūnų grasinimų, niekas neišardys ir neuždarys. 

Evaldo ČERNIAUSKO nuotr.  

 

Aušra LAURINKIENĖ

 

Policijos pareigūnai, užuot patruliavę parkuose, gaudę nusikaltėlius ir viešose vietose girtaujančius nepilnamečius, beveik kiekvieną vakarą po 22 valandos skuba į Antano Sireikos vardo krepšinio aikštelę, esančią Architektų gatvės 18B namo kieme, ir vaiko sportuoti susirinkusius krepšininkus. 

 

Į „Šiaulių naujienų” redakciją kreipėsi Šiaulių miesto krepšinio padangėje visiems puikiai žinomas taikliarankis Mantas Galkauskas, kuris niekaip nesupranta – nejaugi policija neturi ką veikti, o ir benzino pareigūnams negaila? 

 

Tačiau apie viską – nuo pradžių. Kai 2004 metais Antano Sireikos kieme stratego iniciatyva už  Savivaldybės skirtas lėšas buvo įrengta jo vardo krepšinio aikštelė, visi sveikino valdžią ir džiaugėsi – bus vaikams kur krepšinį pažaisti. 

 

Ir žaidė – ne tik vaikai, jaunimas, bet ir po darbų čia susirenkantys Šiaulių miesto krepšinio lygų atstovai. Žaidžia ir dabar, tačiau krepšininkai stebisi, kad kiekvieną vakarą pradėjo „užkliūti” policijos pareigūnams.  

 

„Po darbų susirenkame kokią aštuntą valandą vakare, o jau po dešimtos valandos vakaro keliolika minučių sulaukiame draugijos – policijos pareigūnų, kurie liepia skirstytis, esą jiems kažkas skambino dėl ramybės drumstimo. Kai kurie iš policininkų yra pagrasinę, kad skirs baudas, išveš ar išardys krepšinio aikštelę. Spėjame, kad viena moteris, kuri jau pagarsėjusi kaip ne itin pavyzdingo elgesio, nuolat kviečia policiją. Kartą skaičiavome – per šešias dienas patruliai atvyko net septynis kartus”, - apmaudo neslepia Mantas Galkauskas. 

 

Jis sako suprantantis, kad kamuolys bumsi ir kelia šokį tokį triukšmą, tačiau tikina, kad čia susirinkę krepšininkai – pavyzdys jaunajai kartai, kuri uoliai mokosi ir sparčiai mokosi iš jau ne vieną pergalę pasiekusių vaikinų: „Nejaugi bus geriau, kad visi eisime pakampėse gerti alų?” 

 

 

Tuo piktinasi ir pats treneris Antanas Sireika: „Toje vaikinų grupėje, kuri beveik kas vakarą susirenka į tą aikštelę žaisti krepšinį, yra ir mano sūnus. Pats tą aikštelę prižiūriu, perku tinkliukus... Pietinėje miesto dalyje tokių aikštelių nebėra. O kur jiems eiti? Kartą buvau ir pats išėjęs į lauką pakalbėti su pareigūnais, ir į komisariatą buvau nuvažiavęs, ginčijausi, diskutavau. Tačiau išgirdau, kad niekas negali nieko padaryti – tokie įstatymai. Siūlė kreiptis į Savivaldybę ir prašyti leidimo šioje aikštelėje žaisti ilgiau”. 

 

Strategas sako, kad tarybiniais laikais už tokią iniciatyvą ir jaunimo veiklos puoselėjimą jis būtų gavęs apdovanojimą ar pagyrimą: „Juk jie sportuoja papildomo entuziazmo dėka. Kur teisybė, kad 22 valandą vakaro jie jau nebegali žaisti? Juk vasarą dieną lauke karšta, o ir daugelis susirenka tik po darbų...”.

 

Paklaustas, ką pataria sūnui Arnoldui, treneris atsakė: „Pasakiau, kad iki 22 valandos sportuotų drąsiai. Komisariate net paklausiau, ar išveš mano sūnų iš kiemo, jei jis pažais kiek ilgiau. Tačiau buvau patikintas, kad taip nebus. Pažadėjo sūnaus neišvežti į nuovadą už tai, kad jis žaidžia krepšinį. Apmaudu, kad dėl vienos įkyrios moters krepšininkai negali užsiimti malonia ir, svarbiausia, naudinga veikla”. 

 

 

Šiaulių vyriausiojo policijos komisariato atstovė spaudai Gailutė Smagriūnienė, paprašyta pakomentuoti šią situaciją, sakė: „Policininkai šiaip sau nevažiuoja. Reiškia, kaimynai skundžiasi. Įstatymų yra nustatytos valandos, kada nebegalimas triukšmas, ir tai nuo policijos nepriklauso”. 

Paklausta, o kaip matuojamas triukšmas, G. Smagriūnienė atsakė: „Net ir televizoriaus garsas už sienos yra traktuojamas kaip triukšmas. Patikėkite, sulaukiama ir tokių iškvietimų”. 

 

Išeitų, kad vienintelė išeitis – bandyti gražiuoju susitarti su piktąja kaimyne, kuri nuolat kviečia policijos pareigūnus. „Kitaip nieko nebus – jei mes nereaguosime į skambučius, bus tarnybinis patikrinimas”, - tikina policijos atstovė.

 

 

Kad policijos pareigūnai yra gaišinami - užuot kam nors suteikę pagalbą ar sulaikę tikrą nusikaltėlį, privalo važiuoti į krepšinio aikštelę, kur žaidžia jaunimas - pripažįsta laikinai einantis Šiaulių miesto policijos komisariato Pietinės policijos nuovados viršininko pareigas Kęstutis Milčinauskas. 

 

Jo teigimu, kaimynė, kviesdama policiją, yra teisi, nes įstatymuose ramybės laikas yra apibrėžtas nuo 22 valandos vakaro iki 6 valandos ryto. Kamuolio bumsėjimas – triukšmas, tačiau K. Milčinauskas mano, kad to kiemo gyventoją gali erzinti ne bumsėjimas, o kartais iš krepšininkų lūpų išsprūstantys necenzūriniai žodžiai. „Kokią išeitį siūlau? Vyrams šiek tiek susitvardyti ir stengtis žaisti kuo tyliau. Nors, žinoma, įsijautus į žaidimą tai yra labai sunku”, - sako policijos pareigūnas. 

 

To, kad atvažiavę pareigūnai grasina išardyti aikštelę ar išvežti į nuovadą, laikinai einantis Šiaulių miesto policijos komisariato Pietinės policijos nuovados viršininko pareigas Kęstutis Milčinauskas sako nenorintis komentuoti, tačiau patikino, kad aikštelės niekas neuždarys ir jos neatims. 

 

Pripažinkime – apmaudu, kad tie, kurie turėtų padėti ir saugoti mus, mūsų vaikus ir artimuosius, užuot pajudinę savo sėdimąsias ir ieškoję nusikaltėlių, beveik kas vakarą vaiko niekam nieko blogo nelinkinčius krepšininkus. 

 

Dėl tokių kelionių policininkai išdegina ne vieną ir ne dešimt litrų kuro, kai tuo tarpu tikruosius viešosios tvarkos pažeidėjus galima pasiekti ranka. Ne paslaptis, kad Aušros alėjoje esančio Šiaulių universiteto Dailės  fakulteto kieme yra girtaujama beveik kas vakarą – jaunimas (ne vienas iš jų – ir nepilnametis) nesislapstydamas vartoja alkoholį, tuštinasi, garsiai plūstasi ir dar palieka nemenką šiukšlynėlį. Juos „susemti” pareigūnams būtų vieni juokai.

 

Tereikia tik pereiti per gatvę, tačiau gaudydami viešoje vietoje girtaujančius jaunuolius policijos pareigūnai tokio didelio entuziazmo neparodo, kaip tramdydami tuos, kurie mūsų miesto vardą garsina, o kai kurie – dar tik garsins, krepšinio arenose.  

 

 

Strategas Antanas Sireika, kurio iniciatyva pietinėje miesto dalyje 2004 metais įrengta krepšinio aikštelė, neslepia apmaudo, kad jaunimas joje negali žaisti kiek panorėjęs. 

Mantas Galkauskas sako suprantantis, kad kamuolys bumsi ir kelia šiokį tokį triukšmą, tačiau tikina, kad čia susirinkę krepšininkai – pavyzdys jaunajai kartai, kuri uoliai mokosi ir sparčiai mokosi iš jau ne vieną pergalę pasiekusių vaikinų.

Penktadienį vidurdienį nuvykę į Antano Sireikos vardo krepšinio aikštelę čia radome jaunuosius krepšininkus, kuriems čia vakarais žaidžiantis jaunimas – įkvėpimas siekti aukštų tikslų. 

Evaldo ČERNIAUSKO nuotr.