Lina JUREVIČIŪTĖ
Pirk du – trečias nemokamai, pasirašyk sutartį – gausi už dyką. Ir perka tautiečiai, ir rašosi sutartis, kad tik nemokamai nors ir visai nereikalingą menkniekį gautų. Psichologinius žaidimus žaidžiantys rinkodaros specialistai žino, kad tautiečius labai veikia dovanėlės „už dyką“, todėl verslininkus jau išmokė, kaip iš to pasipelnyti.
Išmokė, kaip „nemokamomis“ dovanėlėmis priversti žmones už prekes ar paslaugas sumokėti kelis kartus brangiau, nei išties jie verti. Negalvodami apie tai, kad „nemokamos“ ir dažnai visai nereikalingos dovanėlės kaina yra įskaičiuota į prekės kainą, žmonės it kokie sektantai džiaugiasi dovanėlėmis ir tik gerokai vėliau supranta (ir tai ne visada), kad įsigijo nereikalingą daiktą ar pasinaudoję „ypatingu“ pasiūlymu gerokai permokėjo.
Protingi žmonės sako, kad nemokamas sūris būna tik pelėkautuose, tačiau ne visada pamatę akcijas ar ypatingus pasiūlymus vadovaujamės protu. Ryškios iškabos, spalvingi lankstinukai, panašu, pirmiausia paveikia mūsų emocijas ir vedami impulso retai paskaičiuojame, kiek mus akcija ar ypatingas pasiūlymas kainuos.
„Lipdukų“ akcijas jau ne vienerius metus vykdantys didieji prekybos centrai neabejotinai žino, kad pritrūkus keleto litų iki akcijos lipduko, klientas neabejotinai „prigriebs“ pakelį gumos ar prie kasų gražiai surikiuotų bei spalvingais popierėliais papuoštų saldainių. Ir visa tai dėl to, kad suklijavę žėrinčius lipdukus į knygelę ir dar primokėję, galėtų įsigyti neva šimtus litų kainuojantį peilį, stiklinių rinkinį ar rankšluostį. Žmonės nepagalvoja apie tai, kad rinkdami lipdukus jie tiesiog prisiriša prie vieno prekybos centro, perka papildomas ir dažnai nereikalingas prekes, kad tai gautų lipduką, o po to išleidžia papildomus pinigus už neva prabangias prekes.
Tiesa, labai smerkti prekybos centrų nereikėtų. Žaisdami psichologinius žaidimus, jie neapgaudinėja klientų (bent jau tiesiogiai) ir pateikusiems lipdukų kolekciją prekes parduoda už reklamose ir lankstinukuose skelbiamą kainą. Tačiau yra verslininkų, kurie brukte bruka nemokamas dovanas, o vėliau verčia žmones už jas susimokėti. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia, „Šiaulių naujienose“ jau nekartą skelbta apie netrukdomai žmones „mulkinančią“ palydovinės televizijos paslaugas teikiančią bendrovę „Viasat“. Bendrovė žmonėms brukte bruka palydovinės televizijos įrangą ir siūlo nemokamai išbandyti, o po to netgi tiems žmonėms, kurie nepriėmė pasiūlymo, skaičiuoja mokesčius už nesuteiktas paslaugas. Viena šiaulietė niekaip negalėjo atsistebėti, kaip gražiai „sužaidė“ „Viasat“ vadybininkai paskambinę jai telefonu ir pasiūlę nemokamai išbandyti palydovinės televizijos paslaugas. Nors moteris atsisakė paslaugas išbandyti, tačiau kaip gailėjosi pasakiusi savo adresą, nes po kelių dienų sulaukė registruoto siuntinio su „Viasat“ palydovinės televizijos įranga. Suprantama, siuntinio moteris nepriėmė ir liepė grąžinti atgal, tačiau tai „Viasat“ ne rodiklis, nes po kurio laiko moteris sulaukė sąskaitos už neva teikiamas paslaugas. Jeigu „Viasat“ sugeba paskaičiuoti mokesčius už nesuteiktas paslaugas, ką jau bekalbėti apie tuos žmones, kurie „užkibo“ ant „Viasat“ reklaminio kabliuko, pasirašė sutartį ir dabar verčiami mokėti už įvairias papildomas paslaugas – kortelės aptarnavimo mokesčius ir t. t., ir pan. Sakysite, reikia žmogui būti protingesniam ir skaityti sutarties sąlygas, tačiau atėję užsisakyti paslaugos pasikliaujame atstovu, pasitikime, kad jis suteikia visą būtiną informaciją tiek apie akcijas ir nuolaidas, tiek apie įsipareigojimus. Deja, deja, ne vienas sutartį su „Viasat“ pasirašęs šiaulietis sakė besijaučiąs tarsi užsinėręs kilpą ant kaklo. Nors kilpą ant kaklo neriančias sutarties sąlygas turėtų kontroliuoti vartotojų teisių gynėjai, tačiau jie tik teisinasi nesulaukiantys klientų skundų. Tvarka tokia: kol kas nors raštiškai (pabrėžiu - raštiškai) nepasiskųs, tol vartotojų teisių gynėjai realių veiksmų nesiims. Tokie tie mūsų gynėjai – jiems riekia skundų. Patys iniciatyvos nesiima.
Prekes ir paslaugas parduodančių verslininkų pavydžiais seka ir bankai. Vienas už kitą garsesnėmis ir spalvingesnėmis reklamomis skelbia, kaip jie myli ir gerbia savo klientus, kaip jiems atsidėkoja už lojalumą. Štai „SEB“ bankas skelbia akciją „Atlyginimas už atlyginimą“. Esą jei pasirašysi, kad ateinančius metus tavo atlyginimas bus pervedamas į šį banką, bankas nemokamai suteiks net keletą kreditinių kortelių, kurios esą suteiks nuolaidų perkamoms kelionėms, laisvalaikio prekėms ar prekybai internetu – tik imk ir turėk. Ar tikrai kortelės nemokamos? Pasirodo, nemokamos tik vienerius metus. Jei po metų pamirši bankui pranešti, kad kortelės nebenorėsi, bankas nuskaičiuos po 50 litų už kortelės atnaujinimą. O jei per metus kortelėmis taip ir nepasinaudosi, koks ekonominis efektas? Ogi toks – papildomas 50 litų mokestis už kiekvieną dovanotą kortelę. O jei per metus pakeisi darbą ir kita bendrovė tavo atlyginimą perves į kitą banką – turėsi susimokėti banko operacijų mokesčius, kad alga būtų pervedama būtent į banką, su kuriuo buvo pasirašyta sutartis. Tačiau tų dalykų banko atstovai neakcentuoja, o pabrėžia tik tai, kad už lojalumą bankas atsidėkoja suteikdamas „nemokamas“ korteles.
Vis dėlto yra dalykų, kurie žmogui duodami už dyką. Už dyką duodamos pačios brangiausios dovanos, kurių nenupirksi už jokius pinigus: meilė, laimė, santarvė, ramybė. Tačiau ne visada jas įvertiname ir priimame kaip gyvenimo duotas dovanas, nes apie tai nebuvo skelbiama jokiame spalvotame lankstinuke. Apie už dyką dalijamas gyvenimo dovanas nepranešė televizijos ar radijo reklama, todėl nenuostabu, kad žmonės pamiršta išties brangias ir, svarbiausia, už dyką dalijamas dovanas ir susigundo pigiais, neva už dyką dalijamais blizgučiais, nesigilindami į tai, kad vis tiek už tai vieną dieną susimokės. Sumokės gerokai brangiau nei „blizgutis“ buvo vertas.
