Žiaurus hegzametras, kaip ir gyvenimas. Nesugaudai žmogus, kur čia rimai, kur nerimai, o kur arimai ir net politiniai pūdymai pūdosi. Antai praėjusį šeštadienį užtekėjo Kubiliaus Saulelė Saulės mieste, o saulėnai nesuprato – ar čia sostinės spindesys ir skurdas akina, ar Saulė Rytuose dar nenusileido. Tokiu sovietmečio mėšlu mostelėjo, kad net daniškų kiaulėkų šalutiniai veiklos produktai (perdirbta kombikorma) neužgožė.

Pirmosios kregždutės dar prieš mėnesį čirškėjo, kad Saulės miesto laukia didi diena. Atvyks visas Vyriausybės korpusas su ministrais ir ministrienėmis ir visų jų galva – Kubiliumi Saulele.

Didžiosios dienos Didžiosiose išvakarėse Saulės mieste ir aplink jį prasidėjo didysis švarinimasis. Vienas iki ledo išblizgino Prisikėlimo aikštę, kitas apšvarino rankinuką mikroautobuse, o trečias visą Šiaulių katedrą apšvarino. Bet labiausiai švarinosi kelininkai. Paskelbta visuotinė mobilizacija ir netrukus ratuotos armados nudardėjo link Radviliškio.

Sušilę vyrai kasė sniegą nuo pakelės stulpelių, atšvaitus paspjaudami blizgino. Nušveitė kelio ženklus ir patį kelią pabarstė. Su druskele, taip sakant, brangiuosius svetelius pasitinkam. O kadangi nežinia iš kur Kubiliaus Saulelė užtekės – nuo Radviliškio ar Pakruojo (kelias geresnis), tai tuo pačiu visas jau minėtas sutikimo procedūras link Pakruojo pakartojo. Irgi šventa druskele peržegnojo.

Smagiai vyrai dirbo, visus negerumus ir negražumus į pašalius vertė. (O „tu niekings žmogau! mokinkis čia pasikakint“, kaip sakė klasikas Kristijonas Donelaitis).

Taigi pasiruošta Kubilius Saulelės užtekėjimui, labai gražiai ir iškilmingai. Beveik kaip sovietmečiu generolus pasitinkant. Trūko tik kad lapus prie medžių pririštų ir sniego pusnis žaliai dažytais gazonais paverstų. Devyni balai iš dešimties – ne daugiau. Bet taip šviesu Saulės mieste nebuvo, kol Kubilius Saulelė dviračiu nepramynė ir Rėkyvoje savo nuvargusių kojelių neilsino (vos ne kaip Vytautas su savo žirgais Juodojoje jūroje). Ledas raudonojoje Pergalės aikštėje nutvisko ir prie stulpų priraišioti matiugalnikai gergždžiančiais, peršalusiais balsais šiuolaikines melodijas užgrojo.

Jeigu ne ta nelemta spaudos konferencija su vietiniais žurnalistais, kurie kaip apuokai ir dargi pelėdos Šiaulių arenon sugužėjo, tai viskas kaip ant sviesto būtų praėję. Visi įsitempę, kažko nedrąsūs. Tik merutis Genadijus it rublis po stalu išsišiepęs blizga. Teisybė ar neteisybė, ką Saulelė gyrė, bet vis tiek malonu.

Be reikalo žmonės nervinosi – mandagūs Šiauliuose žurnalistai, akių nedraso, taikūs ir labai pozityvūs. Be to, didelio daikto čia tas Kubilius...    

Užtat kaip atsigavo žmonės (vilniškės valdžios) Saulės koncertų salėje! Verta buvo iš sostinės minkštimus pajudinti dėl tokio vaizdelio. Salė atsistojusi pasitinka (sako, Vilniuje – tik vienintelį Profesorių taip gerbia), pirmosiose rezervuotose eilėse švyti mėnulinės Šiaulių savivaldybės valdininkų burnytės, gražūs, atsiganę, gerai įmitę ir pailsėję. Akivaizdu – yra kur tautai diržus veržtis! Teisingai sakė Kubilius Saulelė – kyla Lietuvos ekonomika, gaivaliojasi, o krizės pramanai sugaištį pagavo ir į nieką pavirto. Viso to neginčijamas įrodymas - švytintys Savivaldybės rub(ui)liai.

Spaudžia dešinę Kubilius Saulelė tautos rezervuotam atstovui iš rezervuotos eilės, o galvoje nepatriotiška mintis – tautos išdavikė kirba. Viskas kaip prieš geru du dešimtmečiu – ir ugningos kalbos apie penkmečio laimėjimus, augančią ekonomiką, vis dar besivystantį ir nusivysčiusį,  socializmą, parazitinius elementus, kaip sakant vot, nepatriotiškai nusiteikusius, odės teisingai pačios teisingiausios ir neklystančiausios partijos linijai ir t. t., ir pan.

Tačiau klausantis apie piktus, nesąžiningus žmones, kyšininkus dargi vagis liūdesys rudeninis apėmė. Tik dvidešimt metų, o kaip žmonės įgūdžius prarado (gal nė neturėjo – partinės mokyklos nelankė ar pamokose snaudė?). Negalima, saulelės, taip, oi negalima. Žiū – po poros metų nė savosios kregždutės rinkimuose nebečirškės.

Tačiau yra ir džiugi žinia. Kadangi Vilniaus Saulelė kovotojų su danų kiaulėmis dovanos - daniško kiaulėko galvą – pabrokijo, iš šiauliečio sąjūdininko rankų nepriiėmė, toji galva džiaugsmingai virto šaltiena.

Sako gardžios šaltienos būta. Valgė visi tą šaltieną per krizės badmetį ir laimingai gyveno. Ir aš ten buvau, alų midų gėriau, šaltieną lapnojau, tik burnoj neturėjau. Tačiau kilo įtarimas, kad šaltienos – visai ne daniškos būta (apmovė, rupūžės šiaulėniškai, lietuvišką pusgalvį vietoj daniško prakišę), gal dėl to ir biolaukai su Saulelės nesutapo?

Reziumė

Jeigu būčiau Vilniaus Saulelė, nepaisydamas vietinių pusgalvių, bent kartą per savaitę į provinciją nušvisčiau – Žmogumi pasijusti. Ir kuo provincija gilesnė, tuo didesniu žmogumi jautiesi. Ir provincijai gerai – bent jau kelius apšvarina, sniegą nustumdo.