Romualdas BALIUTAVIČIUS

Vaikai, paklauskite savo mamų, tėčių ir senelių, kaip jie mokėdavo švęsti! Šiandien jūsų taip mėgstamas Helovynas ir Valentinas – tik blankios parodijos, lyginant su kokiais užmojais švęsdavo mūsų karta!

 

Nespėjus įsisavinti Naujųjų metų proga suvalgytą bei išgertą maistą, jau būdavo ruošiamasi „Vyrų“ dienai“ – vasario 23-iajai. Oficialiai tai buvo Tarybinės armijos diena, bet kad neliktų nuskriausti, vyrus pradėta sveikinti ta proga. Nesvarbu, kad kitas šautuvo net per atstumą nebuvo matęs ir kareiviškos košės nevalgęs. Dailiosios lyties įsitikinimu, kiekvienas turintis tam tikrus vyriškus atributus savaime buvo karys!

 

Ir švęsdavo! Gražu būdavo žiūrėti! Vienas pasakojo, kaip ta proga su bendradarbiais nuvažiavo į mišką šašlykų kepti. Smagiai prisikepė, kaip save myliu! Sprendžiant iš to, kad visi kalbėjo ir niekas nebesiklausė. O čia du karštakošiai susiginčijo, kurio kareiviška tarnyba buvusi „teisingesnė“. Nes vienas desantininku tarnavo, plytas delnais skaldė, o kitas – neva Afganistane kariavo. Būdamas blaivas tas kitas ne kartą pasakojo, jog iš tikrųjų kažkur Baltarusijos miškuose, dalinio pagalbiniame ūkyje, kiaules prižiūrėjęs (būdavo ir tokia tarnystė), bet degtinei užkaitinus ambicijas staiga „prisiminė“ esąs „afganas“, t. y. dalyvavęs Afganistano kampanijoje. Ir, žinoma, iš arti matęs mirtį. Ir tą kartą „afganas“ su desantininku susilažino, kuris daugiau atsispaus? Čia pat ant sniego pasimetė striukes, ir pradėjo. Po to „afganas“ pasiūlė naują rungtį: atsispaudimus viena ranka, paskui remianti krumpliais... O susirinkusieji juokėsi bei šūksniais kaitino jau ir taip įkaitusius „kareivas“. Galiausiai jausmų užvaldytas „afganas“ nutarė visiems parodyti, koks jis bebaimis bei negailestingas, ir ta proga smagiai apspardė (karatė!) bei kumščiais apdaužė visai ne dušmaną... šalia augusią pušį. Medžiui, aišku, nieko, uodo spyris, o jo kruvinus krumplius kažkuri gailestinga širdis apvyniojo automobilio vaistinėlėje rastu paskutiniuoju binto gabaliuku. „Afganas“ išdidžiai kuklus,  kaip ir dera ne kartą mirčiai į akis žiūrėjusiam kareiviui, pasirišęs skystai bintu apvyniotą kraujuojančią ranką toliau sukiojosi tarp švenčiančiųjų. Vyrai tylomis prunkštė, moterys susižavėjusios žvelgė į dienos herojų: jeigu jis taip gali dėl išsigalvotos svajonės, vadinasi gyvenime riterio esama – ant rankų toks nešiotų...

 

Kovo 8-ąją visi sveikindavo moteris. Tikras rojus gėlių augintojams! Tulpių kainos šokteldavo iki 3-3,5 rublio už žiedelį. O pirko visi ir glėbiais: mokytojoms, mamoms, žmonoms ir meilužėms, ir kaimynėms, gyvenančioms priešais, ir ant, ir po... Vargas, jei kas dirbdavo moteriškame kolektyve: kiekvienai reikėjo bent po žiedą įteikti. O paskui prasidėdavo masinės linksmybės. Iki ir po vidurnakčio darboviečių koridoriuose negesdavo šviesos ir laimingas moteriškas juokas. Dažna tarybinė moteris savo gyvenimo draugo sulaukdavo tik paryčiais, „miltino“ ir su apvytusia tulpe dantyse. Išlemenęs: „Su moters di-di-iena“ anas it žaibo pakirstas griūdavo į lovą. (Miegoti).

 

Gal todėl, gal ir ne, atgavus Nepriklausomybę moterys vis dažniau ėmė kalbėti apie lygias teises. Girdi, mes irgi žmonės, o vyrai tegul ima atostogas ir vaikus „popina“. Visa tai kur kas labiau primena veržimąsi pro atviras duris.

 

Pačių moterų laimei, tokių „svieto lygintojų“ atsiranda ne tiek daug, bet yra. Klasikinė šeimos sandara: vaikai klauso mamos, motina – vyro, o vyras atsiskaito Dievui - nebetenkina. Visi lygūs, taigi tu man „nepaaiškinsi“, vyreli!  Tik toji lygybė kažkaip iškreiptai suprantama: žmona - sau, vyras - į kairę, o vaikai daro ką nori, nes sudrausdamas kaipmat pažeisi jų teises. O tada sulėks visi, nuo vietinės reikšmės instancijų iki Briuselio biurokratų. Šeimos byra kaip kortų nameliai ir dėl to laimingesniais netampama. Tiktais lygiais.

 

Be abejo, vyrų irgi visokių esama, kitam tikrai reikia „griežto režimo“, bet šiandien kalbame apie moteris, kovojančias už savo teises...

Anais laikais, menu, centrinė televizija rodė kažkokią tepaluotą žmogystą - moterį traktorininkę, kuri susižavėjusi prieš kamerą pasakojo, kaip smagu valdyti tokį monstrą, nuo kurio žemė dreba, ir dėkojo partijai bei asmeniškai Leonidui Iljičiui už lygias teises bei galimybes, kokių neturi net amerikietės! 

Tesaugo Dievas nuo tokių galimybių... Ir blogiausia, jog savo teisių beieškančios iš vyrų pasiima anaiptol ne tai, ką jie turi geriausio, bet nešvankius anekdotus, vyriškas manieras: rūko bei lygiai su vyrais kilnoja taurelę... Nežinau nė vieno, kuris su tokia „drauge“ sietų savo ilgalaikius planus. (Vienos nakties planai priskiriami prie trumpalaikių, - aut. past.)

 

Kelnėtos ir kostiumuotos, vyriškomis šukuosenomis... O juk bet kuris vyras pasakytų, jog nieko nėra gražiau už moterį, vilkinčią suknele arba ne per ilgu sijonėliu... Džinsai šiaip, susiruošus į mišką grybauti...

 

Moterys ir vyrai - du skirtingi pasauliai – taip jau surėdyta. Juk darželio vedėja kreivai pažiūrėtų į vyriškio norą dirbti auklėtoju, o serviso savininkas mieliau darbuotojus rinksis iš stipriosios lyties. 

 

Susidaro įspūdis, jog kovotojos prieš lytinę diskriminaciją tai supranta labai vienpusiškai ir iš viso pyrago išsilupinėja tik „razinas“, t. y. kas geriausia bei maloniausia. O kodėl nepakovojus už galimybę sulaukus tam tikro amžiaus atitarnauti armijoje? Metus arba dvejus? Turiu omenyje tikrą karinę tarnybą - žygius, apmokymus pagal „visą programą“, per šaltį ir kaitrą, sniegą ir purvą, o ne tupėjimą prie popierių kur nors štabe? Juk Izraelio moterys tokią galimybę turi?  Ak, taip, Lietuvoje šauktinių kariuomenės atsisakyta. Tada atleiskit, žinoma...

 

Apie tikrą ar tariamą moterų diskriminaciją šnekama taip dažnai, kad nori nenori susimąstai: o kaip vyrai? Argi jie tikrai nediskriminuojami? Kad ir tas faktas, jog sutuoktiniams skiriantis vaikai visada paliekami su motina? Beveik visada... Apie kokią diskriminaciją kalbama, kai Prezidentė, Seimo pirmininkė ir Krašto apsaugos ministrė... Na, supratot? O kur moterys politikės, moterys verslininkės?.. O vyrai? Jie iki šiol neturi savo - Vyrų dienos. Moterys turi, o jie – ne. Va, tau ir lygybė. Štai kodėl kilniai padėję gyvenimo draugėms atšvęsti Tarptautinė moters dieną, likusias 364 dienas metuose jie linkę sielvartą skandinti savoje, solidarioje vyriškoje kompanijoje, vieni kitus guosdami: „Jeigu tau įgėlė, biologiniu požiūriu didžiausia tikimybė, kad tai moteriškos lyties padaras“.