Iš pirmo žvilgsnio kultūros centras „Laiptų galerija“, palyginti su kitomis Šiaulių kultūros įstaigomis, yra maža kultūros salelė. O kas tokioje mažylėje gali vykti gero? Dabar gi visiems rūpi pelnas: reikia kuo daugiau žmonių, kad nupirktų bilietų, o su nupirktais bilietais – eurų. Kiti (tie, kur vakarais pultelio pagalba šokinėja nuo vieno TV kanalo prie kito ir vis tiek jiems skauda galvą) žodį „galerija“ sieja su kokia nors primityvia reikšme „paveikslų talpykla“ ir nė nenumano, kad čia vyksta kur kas daugiau. Va – kinkuoja galva vienas tūlas buhalteris – kitos didelės įstaigos, kuriose pateikiama populiarioji ir rimtoji kultūra, uždirba nemažai, nemažai... Ir klausia žmogus su skaičiuotuvu ir formulėmis galvoje – koks gi tas pelnas, kiek grynojo pinigo uždirba ta ,,laiptinė“, kurioje galbūt nė karto nėra buvęs. O jei grynųjų nėra, tai ko ji verta? O kam tos galerijos išvis? Tiesiog viską sujunkime į vieną mokyklą, į vieną galeriją, į vieną koncertų salę, į koncertų salę iškelkime teatrą, turėkime vieną kolegiją, visko po vieną – bus labai pigu. Atsiras ir naujas miesto veidas. Kam išvis įvairi kultūra, („jeckau“, ir dar Šiauliuose!), kam rinktis vargšui miesčioniui, juk jam reikia tik duonos ir sviesto. Sakote, užtenka vienos kultūros transliacijos – bile, kad transliuotų ir kad galvos nebeskaudėtų?
Kęstučio PABIJUTO pieš.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ

Taip, pirmiausia – parodinė veikla
Visi suinteresuoti išlikti arba turėti didelį pliusą piniginėje. Didelio pinigo „Laiptų galerija“ nekala. Užtat kala ką kita „kitąja“ prasme pačiame žmoguje. „Laiptų galerija“ per metus iki šios dienos surengė 149 renginius, o juose apsilankė apie 38 tūkst. žmonių. Tačiau neapskaičiuosi tų, kurie užsuko miestan ir kitas erdves, kai vyko dar šią vasarą tarptautinis projektas „Šiaulių Monmartro Respublika“. Nors ir projekto metu karštis pliekė, mieste vyko kažkas nepaprastai prancūziška. O svečiai stebėdami bulvare tapančius dailininkus svarstė – galėtų taip būti visą vasarą...
„Laiptų galerijos“ salė nedidelė, čia neužsuks grandioziniai kolektyvai, o ir nesusigrūs masių masės žiūrovų. Tačiau tokia jauki kamerinė erdvė kviečia ne klestelėti į kėdę, ir hedonistiškai mėgautis reginiu, o pasižiūrėti, apsidairyti, pamatyti pažįstamą ir nepažįstamą, kuris artinasi prie tavęs ir taręs vieną kitą žodį kviečia pabendrauti. Kitaip tariant šią erdvę ir jos žmones gali ilgainiui prisijaukinti. Ir jaustis čia savas.
Į kitus kultūros taškus renginiai ir reginiai jau atvežami – sukurti, padaryti, šimtą kartų kartoti ir nekartoti. O miesto „mažė“ pati ieško idėjų – kam būtų galima atiduoti duoklę, ką būtų galima pagerbti ir, svarbiausia, įdomiai paminėti – kas patiems laiptiečiams gal būtų pirmas blynas.
Na, pavyzdžiui, metų pradžia: Antanui Baranauskui – 180 metų ir jam skirtas renginys – pačių laiptiečių organizuotas. Didžiausias A. Baranausko fanas profesorius Skirmantas Valentas mintinai skaito „Anykščių šilelį“ senobine kalba, pasiklausyti ir drauge grįžti prie to, kokiais žodžiais mąstė mūsų ainiai, atėjo per 160 žmonių...

Kitokia Kalėdų dvasia
Yra dvi Kalėdų dvasios. Vienoje – pirkinių, dovanų, ir kalėdinių dekoracijų įtampa, kitoje – ramybė, viltis, gerumas ir dėkojimas, kad gyveni. Apsigyventi antrojoje ir kviečia mūsų laiptiečiai su kasmetine, o šiemet jau 23-iąja kalėdinių miniatiūrų paroda. Pirmoji mūsuose prasidėjo 1992 m. pabaigoje. Dar tuomet visoje Lietuvoje buvo labai populiarios kalėdinių miniatiūrų parodos. Panašu, kad dabar „Laiptų galerija“ kone vienintelė rengia šį renginį. Šiemet į parodą atvyksta net 53 dailininkų darbai. Šie dailininkai – ne tik lietuviai, latviai, yra svečių ir iš Maskvos. „Tai nėra tik kalėdinių miniatiūrų paroda. Jai nuolat ieškoma naujų formų. Kultūros reiškinys Šiauliuose rodo tam tikrus kultūros ženklus ir visos Lietuvos mastu: mes ir patys kvietėme dailininkus, o latviai patys pas mus pasiprašė dalyvauti. Jeigu ką sako, tai pas mus atvyksta Gintaras Janonis, Kęstutis Šiaulytis, Jonas Daniliauskas. O Mindaugas Juodis ir Andrius Butvilas pirmą kartą dalyvauja, taip pat skulptorius Vladas Kančiauskas, kuris vėliau atveš į galeriją personalinę skulptūrų parodą“, – sako kultūros centro „Laiptų galerija“ direktorė Janina Ališauskienė.
Žodžiu, iškalbingas parodos dalyvių skaičius ir rodo net tik pripažinimą, bet ir mažos įstaigos nuoseklų darbą.
Kuo dar kalėdiška miniatiūrų paroda? Tai ir kalėdinės giesmės, „Laiptų galerijos“ lauko erdvėje jauki šviesų instaliacija, romantinės muzikos koncertas, vaikų kalėdinė instaliacija „Svajonės pildosi“. Šiuo metu vaikai rašo laiškus-svajones sau ir savo artimiesiems, tad įžengus į galeriją pasitiks gražiausios svajonės užrašytos ant popieriaus, o skambės ne amerikoniškoji „Jingle bells“, bet savos senovinės kalėdinės giesmės.
„Metų palydos gražiame bendravime – viskas kalėdinei nuotaikai, ramybei, romantiška ir graži muzika, kalėdinės lietuviškos giesmės... Toks buvimas dovanoja viltį, kad į mūsų širdį ateis ramybė, gerumas, santarvė, kad kažkas bus kitaip, geriau“, – sako J. Ališauskienė.

Edukacija, muzika, literatūra – iš laiptiečių
Du kartus – 2006 ir 2014 metais – „Laiptų galerija“ nominuota kaip geriausias kultūros centras Lietuvoje. Du kartus! Lietuvos smuikininkas virtuozas Raimundas Katilius po koncerto laiptiečių salėje rašė, kad „Laiptų galerijos“ darbuotojai yra ateities kultūros darbuotojai.
Lapkričio 18-oji – Latvijos nepriklausomybės diena. Jau ketvirtąjį kartą galerija švenčia pristatydama žinomus, pripažintus menininkus iš Latvijos, kuriems yra garbė pristatyti savo šalį šiauliečiams.
2009 m., kai Lietuva šventė savo vardo tūkstantmečio minėjimą, vasario 16-ąją laiptiečiai pakviesti į Latvijos parlamentą pristatyti parodą – juk turi iškilaus Lietuvos menininko Žibunto Mikšio grafikos parodą. Maža įstaiga pristatė Lietuvą Latvijoje. O ,,mažė“ turi ne tik Ž. Mikšio, bet ir kitų Lietuvos išeivijos dailininkų darbų.
Kitas laiptelis – etnokultūra. „Laiptų galerijos“ folklorinis ansamblis „Salduvė“ yra vienas geriausių Lietuvos folkloro ansamblių. Neužtenka, mažoka?
Kalbant apie tą pačią „Šiaulių Monmartro respubliką“ vyksta ir dar vienas dalykas – ne tik šiuolaikinio meno pristatymas visuomenei, bet ir atskirties mažinimas tarp dailininkų kūrėjų ir lankytojų-žiūrovų. Kasmet komanda būna ir didesnė, ir brandesnė, kalbant apie dailininkų cechą – išėjus kurti į gatvę trinamos ribos tarp aukštojo galerinio meno. Autoriai su čia pat už nugaros nutapytais darbais identifikuojami čia ir dabar. O kur dar bulvare vaikščiojantys mimai, gyvos skulptūros, ir literatūrinis bulvaras, organizuojami koncertai įvairiose erdvėse.
Kita – literatūra. ,,Literatūrinis žiemkelis“, kurį organizuoja laiptiečiai, vyksta visus metus. Štai paminėtos Žemaitės 170-osios gimimo metinės, vakaras prasidėjo pilnutėlėje salėje. Trys aktoriai N. Mirončikaitė, I. Norkutė-Žvinienė, A. Žvinys paruošė Žemaitės žodį…Pasirodo į vakarą atvyko ir Žemaitės anūkė, kuri liko nuoširdžiai dėkinga už duoklę praeičiai, tradicijai.
Taip pat ir literatūriniai susitikimai: iš knygų mugės atvilioti ir tokie rašytojai kaip Rūta Vanagaitė. Audronė Urbonaitė, Rasa Aškinytė. O gera muzika čia irgi randa vietos, tuo labiau gerbėjų. „Salė kamerinė, bet vis dėlto Lietuvos kamerinis orkestras abu kartus tilpo. Ir Vilniaus kvartetas, M. K. Čiurliono kvartetas, pavieniai atlikėjai. Skaito ir aktoriai atskiruose vakaruose“, – sako J. Ališauskienė.

Kodėl 1+1 lygu 3
Pasak direktorės, labai svarbi ir edukacija. „Paskutinius dvejus metus edukacinis projektas, kuriame lavinami meno ir kultūros įgūdžiai, pakrypo kita linkme. Įtraukti Kuršėnų, Žagarės, Šiaulių globos namų vaikai mokomi ne tik kūrybiškumo, bendravimo, bet drauge mažinama ir jų kultūrinė atskirtis. Vaikai – labai skirtingi: Šiaulių miesto progimnazijų ir gimnazijų moksleiviai, vaikai iš globos namų – Kuršėnų ir Šiaulių. Radus gerų edukatorių jie mokosi bendrauti per muziką, dailę, fotografiją“, – sako J. Ališauskienė.
Galeriją remia ir miesto garbės pilietis Edmundas Armoška, jo dėka vėl į Šiaulius atvyks Šarūnas Sauka. Panašu, kad garsus menininkas mėgsta šią galeriją – šiaip pratęs parodas rengti nebent tik savo gimtinėje, šiemet ryžosi ekspozicijai sostinėje. Užtat „Laiptų galerijoje“ Š. Sauka nebe pirmą kartą. Tiesa, kitas kolekcininkas Ermehildas Juras, po Naujųjų metų inicijuoti padės bičiulystės biblioteką – bus galima mainyti ar paskaityti knygų.
Panašu, kad jau pakanka. „Laiptų galerija“ daro ir dirba – čia dar būtų ne pabaiga. Juk kalbėjome ne tik apie kiekybę, bet ir viso ko kokybę.
Pasak direktorės, kai būna klausimų, kad ir be piktos užmačios, bet vis dėlto klausiančių – kiek galerija uždirbo iš viso to, tai kalbant apie pelną ir pridėtinę vertę tinka toks Ostinas Kleonas. O jis atsako matematiškai:1+1=3. „Braukiant dvi linijas atsiranda trys, o galima įžiūrėti ir keturias, ir penkias, – pelno nematantiems atsako direktorė. – Tai yra, ką išsineša žmonės savyje ir yra trečioji pridėtine vertė. O ir mes norime, kad taip ir būtų.“

Kaip sako J. Ališauskienė, „Laiptų galerijos“ veikla labai įvairi. Bet svarbiausia tai, ką išsineša čia apsilankiusieji.
Artūro STAPONKAUS nuotr.