05-15-2015 12

„Aš gimtajam miestui padovanojau brangią ir vertingą kolekciją tam, kad šiandieniniai miesto gyventojai ir ateinančios kartos galėtų lankyti Katinų muziejų ir džiaugtis mano surinkta kolekcija“, – tuomet „Šiaulių naujienoms“ sakė V. Kavaliauskienė.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Liudvikas RULINSKAS
Dina RAKAUSKIENĖ
Tikra tiesa – mūsų miestą išskirtiniu daro ne tik mūsų pasiekimai, bet ir unikalūs kampeliai, kuriuose galima išvysti tokių dalykų, kurių nėra niekur kitur Lietuvoje. Štai Katinų muziejus, 1990 metais įkurtas Vandos Kavaliauskienės (1923 – 2011), kasmet sulaukia itin daug turistų iš Lietuvos bei užsienio. Ir jau šį sekmadienį, gegužės 17 d., šis vienas populiariausių Šiaulių muziejų pasitiks 25-erių metų jubiliejų. Kaip žymiosios šiaulietės V. Kavaliauskienės hobis išaugo į nepaprastą muziejų?

Biografijos akcentai
Jau vakar prie V. Kavaliauskienės Katinų muziejaus 25-mečio proga atidengtas smagus, dizainerio Viliaus Purono sukurtas paminklas katinams. Monumento viduryje puikuojasi užrašas „Amžina šlovė“, o paminklą puošia šlovingai nusiteikę katinai. Iš metalo lankstinių sukurtas paminklas primena, kad turime mylėti vienas kitą ir... mylėti kates. To paties ir dar daugiau moko Katinų muziejus, kuriame iki šiol gyvas žmones, savo profesiją ir Šiaulius mylėjusios V. Kavaliauskienės atminimas.
V. Kavaliauskienė gimė 1923 metų lapkričio 23-iąją Šapnagių kaime, garsaus provizoriaus ir pirmojo Lietuvoje chemijos vadovėlio autoriaus Stasio Jurevičiaus šeimoje. Būsimos provizorės mama Jadvyga buvo namų šeimininkė. Vandos sesuo Aldona tapo gydytoja, broliai Algirdas ir Vytautas – inžinieriais statybininkais.
Prisimindama savo vaikystę V. Kavaliauskienė sakė, kad intelektualioje šeimos aplinkoje nesvetima buvo meilė ir gyvūnams. „Mano tėveliai skiepijo mums – vaikams meilę darbui, knygai, gamtai, todėl namuose turėjome nemažą biblioteką, o po kambarius lakstė kačiukas. Namus saugojo kieme pririštas šuo. Mūsų – vaikų ir puodeliai arbatai gerti buvo su kačiukais, šuniukais, lėlytėmis“, – prisiminimais su „Šiaulių naujienoms“ dalijosi V. Kavaliauskienė.
Garsi šiaulietė 1941 metais baigė Šiaulių mergaičių gimnaziją ir iš karto ėmė dirbti vienoje iš Šiaulių miesto vaistinių. 1951 metais eksternu baigė Kauno felčerių-akušerių mokyklos farmacijos skyrių, 1958 metais – Maskvos farmacijos institutą ir tapo diplomuota provizore.
V. Kavaliauskienė dirbo provizoriaus padėjėjos, provizoriaus darbą įvairiose Šiaulių vaistinėse ir farmacijos įstaigose.
Aktyvi visuomenės veikėja dirbo ir miesto Taryboje, dalyvavo miesto Moterų tarybos veikloje, buvo Lietuvos kraštotyros draugijos, Šiaulių krašto kultūros fondo narė.
Tapusi pensininke ji pradėjo dirbti Šiaulių jaunųjų gamtininkų centre, kur 1990 metų gegužės 17-ąją įkūrė Katinų muziejų. Vienintelis Lietuvoje ir trečiasis Europoje (po Šveicarijos ir Olandijos) Katinų muziejus greitai tapo labai populiarus, gausiai lankomas ne tik šalies gyventojų, bet ir žinomas pasaulyje. O 2010 metų spalį šis muziejus buvo pavadintas Vandos Kavaliauskienės vardu.

Kaip prasidėjo meilė kolekcionavimui
Tikriausiai V. Kavaliauskienės meilė kolekcionavimui buvo atsitiktinė, tačiau laikui bėgant augo ir stiprėjo. „Jau dirbant farmacijoje kartą (tai buvo 1962 metais) bendradarbė atvežė man iš Lenkijos suvenyrą – mažą medinį juodą kačiuką, kita bendradarbė iš Kauno atvežė dar vieną medinį katinėlį. Trečią – jau nusipirkau. Ketvirtą – irgi. Ir taip pradėjau rinkti viską apie katinus, kates, kačiukus“, – „Šiaulių naujienoms“ yra sakiusi žymioji provizorė.
1983 metais Šiauliuose vykusioje Visasąjunginėje farmacininkų mokslinės draugijos pirmininkų ir atsakingų sekretorių konferencijoje V. Kavaliauskienei pasiūlyta pristatyti savo kolekciją. Pirmoji paroda buvo sėkminga ir tai paskatino provizorę dar daugiau domėtis savo kolekcija.
Kaip „Šiaulių naujienoms“ pasakojo V. Kavaliauskienė, kelionėse ar komandiruotėse, kartais ir svečiuose nė pati nepajusdavo, kaip akys krypsta į lentynas ieškodamos kokio katino.
„Katinų ieškojau visur: ir parduotuvėse, ir knygynuose, ir mugėse. Be to, daug katinėlių atveždavo ir draugai bei pažįstami iš daugelio pasaulio kraštų“, – prisiminimuose rašo farmacininkė. Tiek Lietuvos, tiek užsienio spaudos domėjimasis katinų kolekcija buvo malonus V. Kavaliauskienei. Kolekcionuojami katinai apkeliavo įvairias Lietuvos parodas.
V. Kavaliauskienė niekada negalvojo, kad toks kuklus hobis taps taip plačiai žinomas. Kolekcija ir toliau augo, į namus atvykdavo ekskursijos ir pavieniai žmonės, tad netrukus namuose ėmė trūkti vietos – viso kambario jau nebepakako.
„Norėjosi, kad šią kolekciją pamatytų daugiau žmonių, ypač vaikų. Pradėjau galvoti, ar nereikėtų įkurti muziejaus. Šiai minčiai pritarė tuometinis miesto Vykdomasis komitetas, pasiūlydamas patalpas Jaunųjų gamtininkų stotyje ir padėdamas lėšomis, o man teko rūpintis muziejaus įrengimu“, – prisiminimuose rašo V. Kavaliauskienė. Taip 1990 m. ir įkurtas žymusis Katinų muziejus.

Katinų muziejuje – paveikslai, suvenyrai, iškarpos...
Ir štai muziejuje apsigyveno daugybė įvairiausių kačių, kačiukų, katinėlių... Žvelgia spalvoti katinėliai iš vitražų, iš paveikslų, gautų iš Prancūzijos dailininko B. Vercruyce, kitų užsienio ir lietuvių paveikslų bei fotografijų – iš Belgijos, Italijos, Australijos, Vokietijos, Lenkijos, Čekijos, Slovakijos ir kt.
Vitrinose – kačiukai-suvenyrai, atkeliavę iš Amerikos, Japonijos, Indijos, Korėjos, Kinijos, Prancūzijos, Vokietijos, Vengrijos, Bulgarijos, Latvijos, Estijos, Armėnijos ir kt. Šiandien muziejuje yra apie 10 tūkstančių eksponatų. Katinėliai sukurti iš porceliano, gintaro, keramikos, krištolo, marmuro, metalo, medžio.
Negana to, farmacininkė sukaupė ir daug literatūros: knygų, kalendorių, rinko iškarpas iš žurnalų bei laikraščių. „Turime per 3000 farmacininkės iš Panevėžio Irenos Aleknienės eilėraščių apie kačiukus. Vaikai ypač mėgsta skaityti tuos eilėraščius, o kiti moka juos atmintinai“, – „Šiaulių naujienoms“ yra pasakojusi V. Kavaliauskienė.
2006 metais už Katinų muziejų ir kitą kraštotyrinę veiklą V. Kavaliauskienė buvo apdovanota Mikelio prizu, o 2010 metais muziejaus kolekciją padovanojo Šiaulių miestui.
„Aš gimtajam miestui padovanojau brangią ir vertingą kolekciją tam, kad šiandieniniai miesto gyventojai ir ateinančios kartos galėtų lankyti Katinų muziejų ir džiaugtis mano surinkta kolekcija“, – tuomet „Šiaulių naujienoms“ sakė V. Kavaliauskienė.
Juolab kad tuo metu ji buvo užsiėmusi ir kita veikla – rašė atsiminimų knygą „Ką šlama ąžuolas“, kurios, deja, nespėjo užbaigti – 2011 metų lapkričio 27-ąją V. Kavaliauskienė išėjo Anapilin.
Knygoje aprašomas istorinis laikmetis, ano meto inteligentija, farmacijos sistemos kūrimas bei prisiminimai apie unikalųjį Katinų muziejų. Šią knygą baigė parengti Šiaulių krašto kultūros fondas.
Kaip ir kažkada sakė pati V. Kavaliauskienė, taip ir šiandien muziejus siekia skiepyti meilę gyvūnams bei skatinti kolekcionavimą, kuris gydo ir žmogaus sielą.
„Mes norime, kad vaikai jau nuo mažų dienų jaustų, kad gyvulėlį – kačiuką ar šuniuką – reikia mylėti. Ir ne tik mylėti, bet ir globoti. Antra – gal kas „susigundys“ kolekcionuoti, nes kolekcionavimas suteikia ne tik malonumo, bet ir veikia raminančiai. Norėtųsi, kad vaikai mokėtų suprasti kito gyvenimą, kito – ar tai žmogaus, ar tai gyvulėlio ir kad suprastų jų kančias bei vargus“, – sakė garsioji Katinų muziejaus įkūrėja.

05-15-2015 14

Vakar prie V. Kavaliauskienės Katinų muziejaus 25-mečio proga atidengtas smagus, dizainerio Viliaus Purono sukurtas paminklas katinams.
Artūro STAPONKAUS nuotr.


 
Straipsnių peržiūros
94574561
Į viršų