Zita KATKIENĖ
Net ir tada, jei nesužvangės trečiojo pasaulinio karo ginklai, galėsime sakyti, jog jis, trečiasis pasaulinis karas, bus. Gal laikas net ir ne tas - ne būsimasis. Gal turime sakyti esamuoju, o gal net ir būtuoju laiku - trečiasis pasaulinis karas jau yra, buvo ir bus. Tik ginkluotė šiandien ne kardai, ne kulkosvaidžiai ir net ne atominė bomba. Šiandieninio karo ginklai tokie subtilūs, kad plika akimi net nepastebėsi ne tik karo ginkluotės, bet ir kasdien į mūsų kraštą ar net namus žengiančių karių.
Deja, karas yra, nes aukos skaičiuojamos. Dažniausiai jas skaičiuoja... gydytojai, kiek rečiau - patanatomai, morgo ekspertai. Ir jie drąsiai sako, jog šiandien žmonės miršta kaip kare, nors akivaizdaus karo ir nėra.
Iki 50 procentų mirčių dėl vėžio pagrindinė priežastis - mūsų mitybos ypatumai. Net rūkymas, net aplinkos užterštumo poveikis jau nebėra pagrindinis vėžio sukėlėjas. Nes juos aplenkė kasdienis mūsų maistas - pagrindinis trečiojo pasaulinio karo ginklas, kasdien skinantis aukas net ir tada, kai laidoti dar nėra ko.
Šis ginklas, kurį šiandien mes dar vadiname maistu, bene klastingiausias iš visų žmonijos sukurtų ginklų. Nes niekas juo žmogui negrūmoja, niekas negrasina ir nesprogdina. Net nesusimąstydamas šį ginklą ima į rankas mažas ir senas, paliegęs ir kupinas jėgų, darbingumo žmogus. Ne šis ginklas - kasdienis maistas, kuris iki pietų stalo atkeliauja it... tiksinti bomba.
Ir keliauja jis gana ilgai - kaip ir visais laikas. Nes tai, ką žmogus valgo, reikia ne tik darže nuimti, bet ir pasėti, ne tik paskersti, bet ir užauginti. Ir nuo tada, kai ne pats žmogus ėmė rūpintis tuo, kas patenka ant jo stalo, bet buvo patikėta maisto produktų gamyba verslininkui ir šis ėmė nertis iš kailio, kad bulvių derlius būtų kuo gausesnis, o paršelis, triušis ar broileris užaugtų kuo didesnis.
Ar visi stovėdami prie prekystalio sukame galvas, pirkti ar nepirkti „plastmasinius” pomidorus, atvežtus iš Olandijos, ko vertos neaiškaus senumo šviežios morkos, užaugintos Italijoje, ar nevystančios egiptietiškos bulvės. Neišvaizdžios, apipuvusios bulvės ar suvytę obuoliai, deja, jau taip pat retenybė, nes ir lietuviai jau „moka” užauginti pernokusius ir nesusiraukšlėjančius pomidorus, standartines bulves ir morkas. Nes užsienietiškos daržovių auginimo technologijos septynmyliais žingsniais keliauja į Lietuvos daržininkystę, kurios vairas seniai ne valstybės, bet apsukrių ir sąžiningumu nepasižyminčių verslininkų rankose.
Ir akivaizdu, kad sąžiningu šiandien nepabūsi. Nes sąžiningai auginti vaisių ar daržovių, skirtų parduoti, neapsimoka. Tikrais pomidorais ar agurkais šiandien kvepia tik pas močiutę užaugintos daržovės, nes auga natūraliame dirvožemyje. Didmeninei prekybai auginamos daržovės maitinamos specialiame grunte per specialius vamzdelius. Neseniai į redakciją atėjusi laikraščio skaitytoja pasakojo, kad šiltnamiai jau statomi ir ant specialių cisternų, kuriose - žmogaus fekalijų srutos, ir pasibaisėjusi klausė žurnalistų, ar tai tiesa. Nes kalbama, kas suvalgius pomidorą galima užsikrėsti... spalinukėmis ir kitais žmogaus žarnyne besidauginančiais parazitais.
Kas gali patvirtinti, jog tai - netiesa? Nes ir man teko girdėti, kad spalinukių dažnai žmonės aptinka turguje perkamose labai išvaizdžiose lietuviškose braškėse.
Maisto kokybės specialistai šiandien reikalauja iš maisto gamintojų, jog maistas būtų toks, kad nesukeltų toksikozės, apsinuodijimo požymių: vėmimo, viduriavimo, pykinimo... Deja, niekada neteko girdėti, kad būtų reikalaujama, kiek vitaminų, mineralinių medžiagų turi būti vaisiuose ir daržovėse, kad jie tiktų maistui. Ir akivaizdu, jog kai maisto pagrindinis ypatumas, kad daržovės augtų greitai ir jų būtų daug, kalbėti tenka ne apie vitaminus ir maistines medžiagas, bet apie chemiją. Deja, maisto kokybės vertintojai vienu balsu ir net nemirksėdami tvirtina - cheminės medžiagos neviršija pavojingų žmogaus sveikatai normų... Nors agurkų skonis šiandien - tik vandens, nes nitratai, pesticidai, kurie organizmą nuodija pamažu, beskoniai. Ir ne tik lenkiškų ar ispaniškų, bet ir lietuviškų agurkų skonis jau vienodas.
Vien daržovėmis sotus nebūsi - lietuviui reikia ir mėsos. Nors dažnas šiandien pokštauja, jog skaniausia mėsa yra žuvis, kalbėti apie tikrą jos skonį, kvapą ir spalvą - ypač sudėtinga. Pamėgo lietuviai ir iš Vietnamo eksportuojamą pangasiją, nes nebrangi ir skani. Bet kaip gali būti nebrangi, jei užauginta tokiuose toliuose, o reikia ją ne tik užauginti, bet ir atskraidinti, ir parduoti?.. Ir paplinta staiga internete informacija apie tai, jog naudojami hormonai, kad žuvis užaugtų greitai ir didelė, kad naudojama chemija, kad žuvis nesugestų gabenama ir laikoma savaites parduotuvės vitrinoje. Deja, jokie „E” žuvies sudėtyje tikrai nenurodomi. Tik atlapaširdė pardavėja gerai pažįstamam pirkėjui pataria nepirkti žuvies be galvos, nes ji dažnai nupjaunama, kai žuvis pradeda gesti. Pataria nepirkti ir filė, nes ji neretai išimama iš odos ir kaulų, kai jau pradeda švinkti. Pataria nepirkti ir faršo, nes į jį sumalama gesti pradėjusi filė...
Tik tada, kai perkame žuvies, kiaulienos, jautienos, vištienos gaminius, gaminio etiketėje atsiranda įvairūs „E”. Nes ir žuvies piršteliams, ir krabų lazdelėms, ir dešrai, ir paukštienos ketvirčiams pagaminti reikalingi ir dažikliai, ir standikliai, ir kvapiosios... valgomos medžiagos. Nes be jų gaminiai neatrodytų taip gražiai, nekvepėtų taip skaniai ir, svarbiausia, neišsilaikytų taip ilgai šviežūs.
Bet, deja, tai jau - ne maistas. Tai jau paties žmogaus, norinčio greitai praturtėti, sukurtas... ginklas, naikinantis žmoniją ne tik greitesne mirtimi, bet ir iš kartos į kartą keliaujančiomis ligomis, gresiančiomis silpnaprotyste, fiziniu paliegimu.
Todėl politikai šiandien ramūs - jiems nereikia sukti galvos, kad tautiečiai būtų turtingi ir stiprūs. Žmonės patys į svečias šalis važiuoja turtų ir laimės ieškoti. Ir tų žemių užkariauti nereikia - patys išmiršta. Tik ne kovų lauke, bet prie stalo. Su šaukštu ir šakute rankoje.
