Šiomis dienomis Vilniaus pėsčiųjų bulvare, po arka, esančia prie „Šiaulių“ viešbučio, vėl buvo sumontuotas Šiaulių „Damoklo kardas“.
Redakcijos archyvo nuotr.

Valius GLUODENAS
Pernai spaudoje slystelėjo žinutė, kad dizainerio Viliaus Purono septyni kūriniai buvo apdovanoti garbingomis nominacijomis. Jis – šešių rekordų, 2013 m. užregistruotų Lietuvos Gineso knygoje, autorius: „Didžiausios knygos („Aukuras Salduvei“)“, „Didžiausio miesto herbo“, „Didžiausios daržovės („Superkopūsto“)“, „Didžiausio gyvūno („Geležinės Lapės“)“, „Sunkiausios knygos („Jotvingių Kryžiaus Riterių Ordino „Geležinės knygos“)“ ir „Didžiausio kardo Lietuvoje“. Septintasis, paskutinysis, „Didžiausias vainikas Lietuvoje“ – Šiaulių Turizmo informacijos centro kūrinys, bendro triūso vaisius. Įdomu žinoti, kad agentūros „Factum“ prie Lietuvos Kultūros fondo užregistruoti pasiekimai pažymimi tokiais pat diplomais, kaip ir pasaulio Gineso rekordai. Skiriasi tik kalba ir lietuviška simbolika.
Kiekvienas minėtų kūrinių kėlė geranorišką žmonių susidomėjimą, saviškių šypsenas, turistų ar svečių nuostabas. Tai – savotiška mūsų miesto reklama, analogų sunkiai rasi kaimyninėse valstybėse, negausu ir plačiajame pasaulyje. Artėjant turistiniam sezonui atsirado galimybė kai kuriuos iš šių kūrinių vėl pagarsinti.
Šiomis dienomis Vilniaus pėsčiųjų bulvare, po arka, esančia prie „Šiaulių“ viešbučio, vėl buvo sumontuotas Šiaulių „Damoklo kardas“, iki šio laiko saugotas gamyklos teritorijoje. Jį 2011 metų pradžioje nuėmė šiandien prieštaringai vertinamas buvęs Šiaulių m. savivaldybės administracijos direktorius V. Damulevičius, nes kardas kėlė grėsmę jam, jo pavaldiniams ir kažkokiai anoniminei moteriškei, „skambinusiai telefonu iš miesto“, kurios pavardės neišliko.
Verta priminti, kad Šiaulių „Damoklo kardo“ tikslas buvo tyliai kabėti ir skaudžiai kirsti sukčiui ar nedorėliui, atsidūrusiam po juo. Doriems žmonėms ar vaikučiams jis jokio pavojaus nekėlė – apačioje nors ratelius šok, nors chorus rikiuok...
Neabejotina, šiauliečiai supranta, kad kardo milžino grįžimas į savo vietą bus neeilinis įvykis. Juk dizaineris Vilius Puronas, žinomas kraštotyrininkas, neabejotinai užfiksavo ainiams šio turistinio objekto kūrėjus ir griovėjus. Redakcija kreipėsi į kūrinio autorių – kokia jo nuomonė apie „Kardo-milžino“ grįžimą į savo senąją vietą?
– Aš visomis keturiomis – už! Esu kardo autorius, žinau jo paskirtį, todėl baisiai trokštu kraujo. Juk įvairios teismų uodegos biurokratams – tai jo kirčių pasekmė. Kardui yra dėkingi ir advokatai, ir prokurorai, ir besiriejantys politikai. Tą buvau numatęs kartu su šios atkarpos Vilniaus gatvės bulvaro bendraautoriumi, architektu, atsitiktinumo dėka tapusiu LR ministru.
Tegarsina Damoklo kardas Šiaulius, tepavydi mums Sirakūzai!