„Ką darai – daryk gerai“, – sako lietuvių liaudies patarlė. Panašu, kad ji Šiaulių mieste neįgaliems asmenims negalioja. Pastariesiems į daugumos parduotuvių, kavinių, įvairias paslaugas teikiančių įmonių vidų patekti su neįgaliųjų vežimėliais neįmanoma, nes pandusų – nuožulnių pakilų, skirtų užvažiuoti vežimėliu – įrengta nepakankamai. Net tose vietose, kuriose pandusai įrengti, jais dėl įvairių priežasčių pasinaudoti neįmanoma.
Kestucio PABIJUTO pieš.

Jolanta GRUBLIAUSKAITĖ

Neįgalieji šokinėja ant „bordiūrų“
„Gyvenu šalia Vytauto g. 152 pastato, kuriame įsikūrusi Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba. Kiekvieną dieną čia apsilanko daugybė neįgalių žmonių. Problema ta, kad jie neturi galimybės pasiekti pastato, nes pirmiausia susiduria su ilgu betoniniu borteliu. Net ties perėja nėra padaryto jokio nuolydžio, kad neįgalieji galėtų lengvai užvažiuoti. Po šiandienos vaizdų – nebeištvėriau. Jaunas vaikinas važinėja pagal tą bortelį pirmyn atgal, šaukia žmonėms: „Ei, padėkite man užšokti“, bando pats – nepavyksta. Žinokit, tai buvo taip siaubinga. Kaip reikia jaustis žmogui, kuris kiekvieną kartą čia atėjęs turi susidurti su tokia problema? Juk taip jam nuolat primenamas neįgalumas. O tokių žmonių čia ateina daug ir visokio amžiaus. Būtina kažką daryti“, – pasibaisėjusi pasakojo skaitytoja Vilma.

Apie problemą – nežinojo?
Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos Šiaulių II teritorinio skyriaus vedėja Salomėja Prelgauskienė paklausta, ar neįgalieji iki šiol nesiskundė dėl aukšto bortelio, komentuoti nepanoro. „Jei turite kokių priekaištų ar klausimų, skambinkite į Vilnių“, – sakė ji.
Tuo metu Šiaulių miesto savivaldybės Miesto infrastruktūros skyriaus vedėjas Arūnas Adomaitis paklaustas, ar Savivaldybė neplanuoja teritorijoje, kurioje kasdien ratukuose važinėja neįgalieji, padaryti nuožulnaus įvažiavimo iš gatvės į šaligatvį, nepradžiugino. „Kaip mes galėjome žinoti apie tokį poreikį? Į jūsų klausimą, kuris dar niekam Savivaldybėje nebuvo užduotas, aš negaliu atsakyti. Tegul žmonės kreipiasi į Savivaldybę su intencija, kad tikisi, jog kažkas bus padaryta, ir matysim“, – sakė jis.
Mūsų žiniomis, šį rudenį Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba kelsis į Ežero gatvę, kur statomas naujas pastatas. Panašu, kad neįgaliesiems šokinėti ant „bordiūro“ ir laukti, kol kažkas išties pagalbos ranką, teks visą vasarą.

Į neįgaliųjų kailį nelindo
Kad neįgalieji mieste susiduria su krūva problemų buvo akivaizdu dar praėjusių metų lapkritį, kai buvo vykdomas projektas „Be slenksčių“. Specialiai akcijai buvo atvežta papildomų neįgaliųjų vežimėlių Savivaldybės darbuotojams, kad miesto valdžia savo kailiu patirtų, kaip jaučiasi neįgalieji važinėdami po miestą. Tačiau valdininkai puolė išsisukinėti, tikino turintys daug darbų ir dalyvauti atsisakė. Pasak Lietuvos žmonių su negalia sąjungos prezidentės Rasos Kavaliauskaitės, sėsti į vežimėlį reikia daug drąsos, nors kai tokia pati akcija buvo vykdoma Vilniuje, valdininkai dalyvauti sutiko. Įveikę poros kilometrų atstumą mieste, braukė prakaitą ir stebėjosi, kaip neįgalieji apskritai gali vieni keliauti po miestą.

Šiauliai – tik sveikiesiems?
Akcijos metu paaiškėjo, kad Šiaulių mieste labai daug probleminių vietų, į kurias su vežimėliu patekti neįmanoma. Pirmoji kliūtis, su kuria susidūrė tik išėję iš Savivaldybės pastato, – audinių parduotuvė. Nors šalia laiptų ir buvo įrengtas pandusas, tačiau neteisinga kryptimi varstomos durys užvėrė kelią į parduotuvę. Nuo šio pastato akcijos grupelė pajudėjo Vasario 16-osios gatve Vilniaus gatvės link. Pakeliui iki senosios Šiaulių vaistinės kampo vaizdelis tragiškas. Nė vieno panduso nebuvo – visur laipteliai. Įveikti Tilžės gatvę, kuri kertasi su bulvaru, taip pat buvo sunku. Be pagalbos niekas nuo akmeninio grindinio nuvažiuoti į gatvę negalėjo – per statu. Dėl prastų oro sąlygų eksperimentą teko nutraukti, tačiau ir tiek laiko pakako suprasti, jog dauguma viešųjų įstaigų savo klientus mato tik kaip sveikus, vaikštančius žmones.

Lėšos naudojamos netikslingai
Projektą „Be slenksčių“ Šiaulių regione vykdęs Jonas Dumša patikrino 389 objektus, iš kurių tik 162 buvo pritaikyti neįgaliesiems. Į 175 patekti visai neįmanoma, o į 52 patekti reikėjo pagalbos.
„Gerai, kad turiu stiprias rankas, tačiau ne visi turi tiek energijos, todėl ištyręs visą Vilniaus gatvę galiu pasakyti, kad dauguma vietų bulvare nėra pritaikytos neįgaliesiems. Net tose vietose, kur įrengtas pandusas, juo pasinaudoti ne visur galima. Vienas iš ryškesnių pavyzdžių – Didždvario gimnazija, į kurią įvažiavus pro duris pasitinka vieni laiptai. Ką tai reiškia? Joks vaikinas ar mergina, kuris sėdi vežimėlyje, ten mokytis negalėtų“, – stebėjosi J. Dumša.
Jam antrino R. Kavaliauskaitė sakydama, kad lėšos tokiais atvejais naudojamos netikslingai:
„Tikras kuriozas, kai yra įrengtas puikus privažiavimas iki objekto, o prie pat durų – keli laipteliai. Tokie neteisingi pandusai įrengiami, kaip mes sakome, ne dėl žmonių, o dėl paukštelių. Lėšos naudojamos netikslingai. Kai kur, pažeidžiant statybos reglamentą, statomi net per statūs, duobėti pandusai.“
Dar vienas šalto vandens pliūpsnis J. Dumšos laukė, kai pastarasis norėjo patekti į Teritorinę ligonių kasą. „Gyvenime dar neteko lankytis šioje įstaigoje, tačiau tyrimo metu pamačiau, kad ten didžiuliai statūs laiptai, ir niekaip patekti negalėjau. Iš karto kreipiausi į juos su raštu, tačiau jokio atsakymo negavau iki šiol“, – apie abejingumą neįgaliųjų problemoms tada kalbėjo J. Dumša.
Pasak jo, net norint taisytis dantis reikia rinktis tuos specialistus, pas kuriuos įmanoma patekti su vežimėliais. Tas pats yra ir su notarais, advokatais. „Dauguma mano, jog neturi klientų, keliaujančių su ratukais, todėl ir nemato reikalo įrengti pandusą. Tačiau, kaip bus tokių klientų, jei jie negali patekti į vidų?“ – klausė J. Dumša.