„O kur tas Europos mokslo suvienijimas, solidarumas, apsikeitimas dėstytojais, ilgalaikės komandiruotės? Viskas būtų gerai, jei švogerių krašte tie projektai būtų dalijami objektyviai”, - sako profesorius Arvydas Juozapas Janavičius.

Petro BUDRAIČIO nuotr.

 

Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Šiaulių universiteto profesorius habilituotas daktaras Arvydas Juozapas Janavičius kaip fizikas atomininkas argumentuotai gina atominės energetikos būtinybę tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje, kaip naujausiųjų technologijų specialistas, dirbantis su kolegomis superdifuzijos srityje, jaudinasi dėl Lietuvos mokslo prarandamų pozicijų.

Profesorius – jau keturiasdešimt penkeri metai ir Šiaulių universiteto Fizikos katedros pedagogas, tad šiame interviu Arvydo Juozapo Janavičiaus mintys apie Lietuvos perspektyvas.

- Norėčiau jaunimui pasakyti, kad rinktųsi ne vien verslo specialybes, kur yra masė bedarbių, bet ir tiksliuosius mokslus – informatiką, matematiką, fiziką, kur vis dėlto įsidarbinimo galimybės yra didesnės.

Pavyzdžiui, mūsų Fizikos katedroje, nors kolektyvas nedidelis, yra gerų fizikos specialistų – mano mokiniai  daktarai Žilvinas Norgėla, Rasa Žemaičiūnienė, magistras Mindaugas Kiriliauskis ir profesoriaus S. Jakučio paruoštų fizikos mokymo metodikos specialistų -  daktarės Violeta Šlekienė, Loreta Ragulienė, - visų nesuminėsiu. O kiek mūsų buvusių magistrantų yra baigę doktorantūras kituose Lietuvos, ir ne tik Lietuvos universitetuose. Aš praktiškai negirdėjau, kad Šiaulių universitete fiziko specialybę įgijusieji bet kur neįstotų į doktorantūrą. Pas mus baigę visi sėkmingai tęsia studijas  kitų aukštųjų mokyklų fizikos ir technikos mokslų doktorantūrose. 

Turime ir geras mokomąsias laboratorijas (tai mūsų katedros vedėjos daktarės Violetos Šlekienės ir tose laboratorijose dirbančiųjų dėstytojų bei laborantų nuopelnas) - jos nė kiek ne blogesnės negu Vilniaus universitete. Tačiau  mes  neturime tokios galimybės reklamuotis kaip Šiaulių kolegija, kasdien besireklamuojanti televizijoje. 

Taigi reikia suprasti, kad Šiaulių universitete tikslieji mokslai yra pakankamai aukšto lygio, pavyzdžiui, Matematikos katedrą papildė jauna profesorė Roma Kačinskaitė, yra dar du profesoriai Donatas Jurgaitis ir Angelė Baškienė. Paskaitas mūsų universiteto matematikams ir informatikams skaito atvykę profesoriai  Antanas Laurinčikas, Leonidas Sakalauskas. Jie taip pat sėkmingai vadovauja mūsų universiteto matematikams doktorantams.

Fizikos katedra bendradarbiauja su Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetais. Mūsų fizikai magistrantai daro darbus Vilniaus ir  Vytauto Didžiojo universitetuose.

Mano mokslinį darbą remia universiteto vadovybė,  fizikos katedra. Daug paramos sulaukiu iš kolegų matematikų ir informatikų, kurie skiria laiko mūsų bendriems moksliniams darbams. Tik todėl galėjau pasiekti mokslinių laimėjimų ir sulaukti  tarptautinio įvertinimo -  sakykim, mano biografiją amerikiečiai antrą kartą įrašė į žymiausių pasaulio mokslininkų enciklopediją.

Tik mūsų bėda, kad mokiniai nenori laikyti fizikos egzaminų vidurinėje mokykloje, o esant dabartinei tvarkai, jei jie paskui persigalvoja, jau negali rinktis fizikos specialybės. Jei neišlaikė chemijos egzamino, negali rinktis chemijos. O juk net tokia turtinga valstybė, kaip JAV nedaro specializuotų mokyklų. Ten jei kartais milijonieriai tėvai susimeta ir vaikelius moko šokti, sakysim, baleto ar čiuožimo gali pakviesti rusų meistrus prie kurios ten high school, ar įkurti privačią mokyklą, tai yra jų privatus reikalas.

Ar galima skurdžiame krašte įvesti specializuotą mokymą? Aišku, galima, jei tas specializuotas mokymas įgyvendinamas tik stambiuose miestuose, kur galima dirbtinai surinkti geriausius. Praktiškai pas mus yra įgyvendinama švietimo srityje diskriminacija: kaip kažkada JAV juodaodžiai mokėsi vienose mokyklose, taip ir pas mus  skurdžių (pravardžiuojamų runkeliais) vaikai mokosi vienose, o elito vaikai – elitinėse mokyklose, licėjuose.

Tie elito vaikai, aišku, Lietuvai nedirbs, nes nemanau, kad čia atlyginimai, esant dabartinei demografinei situacijai, kada nors galėtų susilyginti su išsivysčiusių šalių. Manau, kad tokie dalykai, kaip specializuotų mokyklų buvimas, turėtų būti sprendžiami tik referendumais – ar tauta nori suteikti savo daliai kažkokias privilegijas. O aukštosiose mokyklose turėtų už mokslą mokėti visi, nes dabar praktiškai už mokslą nemoka pasiturinčių šeimų vaikai,  baigę tas pagerintas vidurines mokyklas, nors kaip tik nepasiturinčios ar mažiau sėkmingos šeimos Lietuvoje yra masinis reiškinys.

Tad koks reikalas dabar mūsų pramonininkams diegti techniką, tobulinti gamybą, kai čia pat galima nusipirkti  žmogų už aštuonis šimtus litų mėnesiui ir pagal naują įstatymą jį dar išnuomoti. Kaip kokiais viduramžiais! Tai kur mes einame? Klausiu – kur einame? Juk kad einame ne ta kryptimi, supranta kiekvienas, kas nori gyventi Lietuvoje.

Lietuvoje, vieninteliame lietuviškai kalbančiame krašte, dauguma lietuvių ir turėtų  gyventi, nes niekada užsienyje lietuviai nesudarys savo regionų kaip, sakykim,  lenkai, airiai, kinai, kurie, pavyzdžiui, JAV sudaro ištisus savo rajonus, kadangi jų gimstamumas didesnis, ir net išstumia lietuvius iš jų gyvenamųjų rajonų.

Todėl kyla klausimas:  ar kam svarbus lietuvių, paprastos žemdirbių tautos, išlikimas? Tautos, kuri doru sunkiu darbu užsidirba kasdieninę duonelę, kurios aš irgi norėčiau, kaip ir lietuviškos mėsytės, nusipirkti turguje. Tačiau visos tos atakos prieš smulkius prekeivius sumažino čia prekių apyvartą, sužlugdė smulkų verslą, kai vyras, sakykim, vežioja daržoves, žmona pardavinėja. Tie keli žmogeliai niekada nesipirks kasos aparato. 

- Man tik malonu, kad nebegirdžiu kalbų, jog dabar pas mus girtuokliaujama dėka rusų  - tarytum kažkada rusai būtų čia buvę tų girtuoklysčių iniciatoriai. Man tai keista – jie inicijavo Lietuvoje gamyklų statybą, pramonės, mokslo vystymą, bet ne girtuokliavimą.

Aš nekalbu apie Stalino laikus, kada vežė į Sibirą nežiūrėdami, kas tu toks –  ar lietuvis patriotas, ūkininkas, katalikas, ar turtingas lenkas, rusas ar žydas. Visus vežė tvarkingai į Sibirą už tai, kad jie kažką turėjo. Ir mes žinome to pasekmes. 

Aš kalbu apie laikus po Stalino diktatūros, kai niekam tada Tarybų Sąjungoje nebūtų nė į galvą atėję, kad Lietuva pasiųstų savo mokslininkus dirbti į Rusijos mokslo įstaigas ir dar už tai susimokėtų. Lietuvos mokslininkai buvo ruošiami geriausiuose Leningrado (Sankt Peterburgo), Maskvos aukštosiose mokyklose. Mūsų visiems žinomas Mindaugas Stakvilevičius yra baigęs Maskvos universitetą, o mane Tarybų Sąjunga kaip gerą perspektyvų specialistą visiems metams išsiuntė į Krokuvos universitetą  stažuotis ir apmokėjo visas išlaidas. Mokėjo ne Lietuva, o Tarybų Sąjungos vyriausybė už mano kvalifikacijos kėlimą viename iš geriausių Europos universitetų. Jei ne tai, tikriausiai aš profesoriumi nebūčiau patapęs taip sakant.

O kur tas Europos mokslo suvienijimas? Taip, kartais ES finansuoja mums projektus ir Ūkio ministerija, įstaigos beturi sumokėti tik 20 procentų to projekto vertės. Viskas būtų gerai, jei švogerių krašte tie projektai būtų dalijami objektyviai. Būna ES projektų ir be tų 20 procentų įmokų, tačiau tokie atitenka labiau išsivysčiusioms šalims. 

Kol kas iš Baltijos šalių tokį stambų projektą yra laimėjusi tik Estija. Esu ir aš dabar tokį projektą parašęs, bet paprastai tokie projektai dėl to, kad pas mus informacija blogai, per vėlai pateikiama, projektai rašomi skubotai, tai jie ir lieka tik projektais. Galų gale kai kurie, kaip jau minėtas prof.    J. Vaitkaus projektas gaminti silicio kristalus, nemotyvuotai atmetami. Tiesiog nėra panaudojamas tas Lietuvos mokslinis potencialas, kuris dar yra.

O atlyginimai specialistams pas mus yra aiškiai per maži. Aš, pavyzdžiui, būdamas docentu (net ne profesoriumi) ir dirbdamas bendra tema su Puslaidininkių institutu, uždirbdavau tiek, kiek ministro pavaduotojas, dabar profesoriumi būdamas jau nebegaliu net svajoti apie tokį atlyginimą.

Antra, vis dėlto tarybiniais laikais ne žodžiais, bet darbais buvo profesoriai vertinami. Pavyzdžiui, jie turėjo svarų žodį sprendžiant finansavimo klausimus. Dabar gi sudaroma taryba valdyti universiteto lėšoms. Taryba, kuri praktiškai nelabai už ką ir atsako, nes jos didesnė pusė - daugmaž pašaliniai asmenys, nelabai ir suinteresuoti. 

Pas mus įprasta dėl nepagrįstų reformų teisintis rodant pirštais į užsienį. Aš važinėjau  po Niu Džersį prie Niujorko, apžiūrėjau tenykštes aukštąsias mokyklas. Mačiau ir tokias lentas, kur universiteto taryba surašyta: tarybos pirmininkas paaukojo universitetui 50 milijonų dolerių, tarybos nariai – po 30, po 20 milijonų dolerių. Ten taip sudaroma taryba, kad stambūs verslininkai remtų universitetą, o parėmę jie jau turi teisę kištis į galbūt ir specialistų rengimą, kad tos lėšos efektyviau būtų išleidžiamos, kad būtų kuriamos aukštosios technologijos. 

Taip, Amerikoje tarybos yra. Bet kai čia tokias padaro, ką profesoriai darys. Tik svarstys, kaip mokyti studentus – pedagogikos, didaktikos klausimus? Bet kaip gali būti studentų mokymo klausimas sprendžiamas atskirai nuo finansinių dalykų, neįsivaizduoju.

Na, žinot, šitokia reforma gali tik juoką sukelti. Tačiau ji yra planingai vykdoma griaunant aukštąjį mokslą jau daug metų.

Lietuvoje iš tarybinių laikų buvo paveldėta habilituotų daktarų vardų suteikimo sistema, pagal kurią daktaro vardui reikėjo trečdaliu daugiau mokslinių darbų (aišku, per dideli reikalavimai) negu Lenkijoje  tampant profesoriumi. Ši sistema tiesiog būtina, kad būtų išvengta šeimyniškumo, korupcijos moksle, kad iš tikrųjų tik aukščiausio lygio specialistai taptų profesoriais. 

Dabar teisę suteikti profesorių vardus turi net ne Lietuvos aukščiausios institucijos, kaip, sakykim, Vilniaus universitetas, Lietuvos Mokslo taryba, bet ir atskiros aukštosios mokyklos. Amerikoje  gali gauti profesoriaus vardą Niujorke, jeigu Čikagoje ar Los Andžele teigiamai atsiliepė apie tavo darbus. Bet tai didelė šalis, kur neįmanoma nustatyti, koks profesorių poreikis, tačiau visai nedidelėje šalyje toks mokslo padarymas kaip ir atskirų aukštųjų mokyklų reikalu – visiškai neįmanomas. 

Antra, profesoriui Vincui Lauručiui būnant rektoriumi Šiaulių universitetas buvo suskaldytas į atskirus ekonominius vienetus – fakultetus. Tas fakultetas, kuris ekonomiškai silpnesnis, liko be galimybių net atsigauti: kokią reklamą ar geresnę programą parengti. Žodžiu, palikti atskiri fakultetai numirti. Teisingai pasakė profesorius Giedrius Šiukščius: visam mūsų universitetui yra žalingas tas niekuo nepagrįstas fakultetų suskaldymas į atskirus ekonominius vienetus, nes kas gali konkuruoti su kitomis aukštosiomis mokyklomis – visas universitetas ar atskiras silpnas fakultetas.

O kas ištiks Šiaulius, kai visas universitetas numirs, įsivaizduojate ar ne? Dar būdamas miesto Tarybos nariu sakiau: reikia, kad ir miestas remtų universitetą. O tada iš vieno kito, taip sakant, politiko išgirdau – ai, mes remiame Šedžiuvienės kolegiją ir to mums užtenka. 

Tačiau klausimas, ar  Šiauliams kolegija reikalinga, ar universitetas, ar abi kartu. Aš neniekinu kolegijų – ji reikalinga, ji turi savo vietą. Tačiau manau, kad universiteto išsaugojimas turėtų būti Šiaulių miesto strategija, politika, nes mes aptarnaujame visą regioną. 

Todėl manau, kad jeigu ir toliau išliks toks požiūris į mokslą, tai kalbos, jog Lietuvoje bus kažkada aukštosios technologijos, - nieko vertos. Aukštosios technologijos niekur neina: vokiečiai ir kiti į savo geriausias  laboratorijas mūsiškių neįsileidžia (nes tai susiję su paslapties  išlaikymu), nebent nuperka su visa tematika gabiausiąjį. Todėl jei mes patys nesirūpinsime savo aukštosiomis technologijomis, juokinga būtų laukti, kad jas čia atveš kokie geradėjai vikingai.

- Mane juokina pasakymai, kad Lietuva – mažutė, nereikšminga. Pagal gamtos turtus Lietuva yra viena iš turtingiausių Europos šalių: ji turi didžiausius geriamojo neužteršto vandens šaltinius, dirvas, neužterštas metalais, tinkamas ekologinei žemdirbystei.

Mane ir juokina tai, kad kai Lietuvoje užsienio kapitalas atidaro įmonę, tai jam suteikiamos mokesčių lengvatos. Juk užsieniečiai ir taip gauna visokių lengvatų čia samdytiems žmonėms mokėdami penkis kartus mažesnį atlyginimą nei kitose Europos šalyse, už eksportuotą produkciją susigrąžindami PVM. Tiesiog juokas: už produkciją užsienyje gauna normalią kainą,  darbuotojams moka penkiskart mažesnius atlyginimus, susigrąžina PVM'us, tuo varydami į nulį SODRĄ, ir dar lengvatų nori... 

Ir tai daro, nes, matyt, mūsų žmones laiko arba kvailiais, arba neturinčiais atminties. O juk šiandieninis jaunimas mato, kaip čia su tais pensininkais susidorojama, ir supranta, kad ir su jais bus susidorota, kada jie patys taps pensininkais. Tai gal geriau krautis lagaminus ir vykti į Kanadą ieškoti naftos, kur lietuvius su aukštuoju išsilavinimu noriai priima, arba kur nors krabų gaudyti, arba Norvegijos naftos, dujų platformose dirbti. Užsidirbti ten pinigų ir nelaukti alkanos senatvės.

Juokinga man ir mūsų pensijų politika. Užsienyje niekam nė į galvą nešautų mintis, kad galima jaunam žmogui dalį savo valstybinės pensijos įmokų nukreipti į privačius fondus. (JAV irgi yra valstybinės pensijos, bet amerikietis norėdamas gauti daugiau dar į kažkiek papildomai moka į privatų fondą.) O po to dar klykiama, kad SODROS neigiamas biudžetas. Kaip jis bus neneigiamas, jei paimama iš bendro katilo ir neteisėtai nukreipiama į privačius fondus. Kas nori ir gali, tegul moka papildomai tiems fondams ir tegul turi dvi knygutes: vieną - valstybinio pensininko, kitą - privataus fondo, ir tegul senatvėje gauna dvi pensijas.

Man atrodo, kad SODROS ekonominė padėtis yra komplikuojama tam, kad galų gale valstybė išvis atsisakytų normalių pensijų, kaip kad mes dabar atsisakome normalaus medicininio aptarnavimo: juk egzistuoja pasiturinčių klientų aptarnavimas ir atskirai - medicina skurdžiams. 

Esant šitokiai ekonominei politikai, Lietuvoje žlugs visi socialiniai projektai, žlugs medicinos kažkiek nemokamos programos, žlugs visos švietimo programos. Žlugs apskritai bet kokios nacionalinės programos, jeigu ir toliau viskas bus sprendžiami kaip kam pakliuvo, nesitariant su visuomene, nederinant sprendimų su mūsų specialistais.

- Manau, kad dar nereikia nenuleisti rankų, nors, kita vertus, visiškai pritariu pertvarkymui Latvijoje: jeigu seimo politika yra žalinga krašto ekonomikai, jei taupoma tik pensininkų ir mamyčių su vaikeliais sąskaita, tai reikia išprašyti tokius taupytojus, kurie taupydami dešimtis  milijonų, milijardus iššvaisto taip nepamatuotai didindami valstybės skolą. 

Tik lietuviai - kantrūs žmonės, žemdirbiai, nemokantys organizuoti referendumų, todėl ir  protestuoja bėgdami iš Lietuvos. O mūsų Antanas Valionis neatsitiktinai pradėjo kritikuoti (tarytum jam tai priklausytų) Latvijos prezidentą, kad paleido Saimą. Valionis tik atspindi mūsų elito nuostatas: ką bedarytų mūsų Seimas, vis tiek jo paleisti negalima. Todėl protestą oficialiai ir pareiškė, bet tuo, aišku, mes nei Latvijoje, nei pasaulyje apie save nesukūrėme geresnio vaizdelio. Tik labai pabloginome.