Zita KATKIENĖ
Kai prioritetus tenka dėlioti tam, kad žmogus išgyventų, prioritetu netampa sveikata. Net ir tada, kai senas tėvas ar motina guli ligos patale, vis daugiau vaikų čia ir palieka jį gulėti, nes žino, kad jei veš į globos ar slaugos namus, kur sulauks profesionalios medikų pagalbos, neteks globai valstybės skirtų pinigų.
Valstybė skaičiuoja gudriai - kai neįgalus globotinis slaugomas globos įstaigoje, jo oficialiam globėjui globos pašalpa nebemokama. Kam mokėti, jei jis tuos kelis mėnesius - laisvas it paukštis. Jo sergančiu tėvu ar motina rūpinasi globos namų profesionalai - gydytojai, slaugytojos, socialiniai darbuotojai.
Deja, tuo kelių mėnesių poilsiu retas džiaugiasi. Vargo padaugėja ne tik dėl to, kad netenka už globą socialinės paramos skyriaus mokamų pinigų. „Džiaugtis nėra laiko”, - tvirtina artimieji, nes rūpestis senu žmogumi nesibaigia - reikia eiti į slaugos namus, reikia atnešti namie gaminamo maisto, nes ligoninės maistas dažnai nepatinka, reikia atnešti drabužių, nes ligoninės netinka arba nepatinka. Taigi ir rūpestis senu globojamu žmogumi nesibaigia lygiai su ta diena, kai žmogus patenka į profesionalią slaugą. Tik valdžios vyrai, priimantys įstatymus, gal savo senų tėvų neturi, gal niekad žmogaus į ligoninę nevežė, kad nesupranta, jog neišvengiamos ne tik finansinės išlaidos, bet ir laiko sąnaudos, kai artimas žmogus į slaugos namus paguldomas mėnesiui ar dviem.
Žmogui svarbu ir tai, kas laimi iš tokio įstatymo, kuris draudžia globėjui mokėti pašalpą tada, kai žmogus slaugomas slaugytojų. Ir žmonės galvoja, jog tada valstybės biudžeto pinigai patenka į... slaugos ar globos įstaigą. Deja, Ilgalaikio gydymo ir geriatrijos centro direktorius taip užsipultas tikina, kad tikrai nė cento daugiau nei įprasta negauna. Nes tie pinigai paprasčiausiai nepatenka į miesto biudžetą ir lieka valstybės biudžete. Tad iš to, kad globos reikalingas žmogus slaugomas profesionalų, laimi... šalies biudžetas. Ir laimi nei daug, nei mažai - beveik du šimtus litų, jei senoliui nustatyti specialieji poreikiai, arba per septynis šimtus, jei nustatyta visiška negalia. Tokių atvejų kas mėnesį mieste ne vienas ir ne du - apie šešiasdešimt.
Žmogui tokie pinigai - dideli. Ir jų tikrai prireikia ir tada, kai žmogų slaugo slaugos specialistai. Ir dar daugiau prireikia, jei tenka senoliui nekompensuojamus vaistus pirkti, jei medikai vitaminų ar papildų išrašo. Valstybė juk žmogui nenuperka, perka artimieji, todėl ir nesupranta, kodėl jai, valstybei, turi būti geriau, kai senas žmogus suserga.
Taigi kai artimieji nenori „pradžiuginti” valstybės tuo, kad susirgo jų slaugomas tėvas ar motina, tai jie ir neveža jo į slaugos namus. Jau pastebi tų namų darbuotojai, kad vis dažniau ir dažniau atvežami žmonės ne tada, kai galėtų dar pasveikti. Atvežami tik... numirti. Nes mirties akistata niekam nemaloni ir geriau, kai ji ateina tada, kai žmogus yra ne namuose. Ir veža į slaugos namus - tik numirti, nes nenori prarasti valstybės skiriamos paramos. Tik kam dėl to geriau?
Valdininkų užraktais saugomi seifai - didelė mįslė paprastam žmogui. To nesupranta ir mieste esančių Sutrikusio vystymosi kūdikių namų vadovai, kai iš panaikintos apkrities pastogės buvo perimti į Savivaldybės priklausomybę. Statusas valdiškos įstaigos pasikeitė, o nauda ir vėl - kam? Kažkam, matyt, buvo naudinga beveik du mėnesius nemokėti pinigų vaikų globos namams ir laikyti darbuotojus be atlyginimo, vaikus - be maitinimo. Neprapuolė, tiesa, pinigai, jie atsirado kažkurios ministerijos - Sveikatos apsaugos ar Finansų - seifuose, nes iš kažkurios, paaiškėjo, ir nebuvo pervesti į miesto Savivaldybę, kuri nuo šiol ir rūpinasi Sutrikusio vystymosi vaikų globos namų išlaikymu.
Blogai šiandien daugeliui miesto įstaigų, kurioms tenka išgyventi statuso keitimo laikotarpį. Bet kas kenčia? Nukenčia jau ir taip likimo bei tėvų nuskriausti vaikai. Tai nedovanotina, toks miesto valdžios neapsižiūrėjimas gali būti traktuojamas kaip nusikaltimas, jei kitais metais ateis į Globos namus ne skurdas, bet badas. Šiandien tai atrodo realu.
Valdžiai ramybė, kai pati nutolsta nuo žmonių problemų ir nežino realios situacijos. Šiaulių savivaldybės valdininkai, po užraktais pasislėpę nuo žmonių, matyt, išvengė daugelio problemų, kurias būtų tekę spręsti, jei Savivaldybės durys visada būtų buvusios atviros žmogui, ieškančiam patarimo, paguodos ir, žinoma, paramos. Dabar, artėjant rinkimams, miesto valdžia, ištaškiusi milijoną užraktams įrengti bei „vieno langelio” tarnybai įsteigti, vėl postringauja, kad laikas atverti duris miesto žmogui, kad gali jis laisvai vaikščioti miesto valdžios koridoriais ir bendrauti su miesto valdžia kada tik panorėjęs.
Tik kam nuo to geriau, kad durys vėl bus atrakintos. Vargo žmogus supranta, kad tikrai ne tam, kuriam šiandien blogai. Ne tam, kuris neteko darbo, kuris negrąžino paskolos bankui, ir net ne tam, kuris svetur išvažiavo laimės ieškoti. Kai žmogui blogai - tik daug daugiau pažadų galės pažerti naujieji valdžios ereliai, jau tiesiantys sparnus į skrydį valdžios lovio link. Prie kurio būnantiems prie visų krizių ir visų opozicijų - gerai.
