Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Šiaulietė Ilona Amankavičiūtė dar buvo paauglė, kai alpinistė mama ją pirmą kartą nusivežė į Kaukazo kalnus. Nuo tada - jau daugiau nei du dešimtmečius - moteris bent kartą per metus porai savaičių su draugais išsiruošia į kalnus. 

Bet juk kalnų turizmas - ir brangus, ir pavojingas. Tad kuo šiaulietę Iloną Amankavičiūtę taip žavi šis gan retas hobis.

- Esu užsikrėtusi kalnų liga – nebegaliu be jų. Aš apskritai mažai pažįstu žmonių, kurie, kartą pabuvę kalnuose, būtų nuo jų atsiriboję.

Kodėl taip? Sunku pasakyti kodėl... Gražu ten: vaizdai, sniegynai, žaluma... Nors kai lipame, matome tik priekyje einančiojo kulnus ir plikas kojas, jei vilkime šortus. Nieko daugiau. O kai pavargęs užlipi į viršūnę, galvoji: na koks velnias tave nešė į tą galerą... Vėliau leidiesi ir vėl reikia žiūrėti, kur koją statai, ir matai tik prieky einančiojo nugarą. Nesuprasi kada ir kaip, bet pamatai ir tuos neįtikėtinai gražius kalnų vaizdus...

Kaukazas gražus – tikri klasikiniai kalnai smailiomis viršūnėmis, daug sniegynų, daug ledynų. Altajuje kalnai nėra labai aukšti, bet ten labai įspūdingos pievos ir gana žemai baltuojantis sniegas... Labai gražūs ežerai – perlamutriniai, jų daug ir jie susilieję terasomis – violetiniai, žali, mėlyni... Tian Šanio eglės auga kaip pieštukai...

Norvegijoje  nėra viršūnių – vientisa uoliena, tačiau grožio suteikia fiordai, kriokliai ir atšiauri gamta. Kunigo sakyklos uolos aikštelė, 625 kvadratinių metrų, stačiai nueina į fiordą – prie jos krašto reikia pričiuožti pilvu, kad pasižiūrėjus šešis šimtus metrų žemyn pamatytum fiorde laivą, mažesnį nei žaislinį...

Dar kalnuose labai smagu pasišūkauti – aidą gaudyti... 

Kalnai išplauna visas nereikalingas mintis – galva lengva, lengva pasidaro. Ir nesvarbu, kad šalta, kad miegi ant akmenų – jei spaudžia šonkaulius, tai palygini tuos akmenis ir vėl miegoti...

- Mano aukščiausia viršūnė? Per keturių kilometrų aukščio Monteroza Alpėse. Esu buvusi visuose Sovietų Sąjungos kalnuose, Alpėse, Tatruose. Norėčiau į Himalajus, bet labai brangu. Nors Saulius Vilius, su kuriuo į kalnus kartu pradėjome vaikščioti, ten ir kviečia.

Bet jis – alpinistas, o aš – kalnų turistė. Tai kas kita: alpinistai kopia po du, po keturis į techniškai sunkias viršūnes, o kalnų turistai – į tarpeklius, perėjas, viršūnėles.    

Kalnų turistų grupės nemažos – nuo penkių iki 16-20 žmonių, o kai kurie entuziastai surengia ir turiadas didelėms grupėms. 

Kaip grupės susidaro? Visaip. Bet dažniausiai iš senų gerų pažįstamų dar nuo Šiaulių turistų klubo, kuriam vadovavo Vladas Niauronis, laikų, kai turiadoms užsakydavo visą lėktuvą – 80 žmonių. Taip ir likome nuo tada Šiauliuose apie 20 pažįstamų. Svetimam žmogui gana sudėtinga būtų patekti tarp mūsų – reikia žmogų pažinoti ir juo pasitikėti... 

Kelionė užtrunka dvi savaites – iš jų kalnuose mažiausiai dešimt dienų. Brangiausiai kainuoja kelionė – ir lėktuvu skrendant, ir samdytu autobusu važiuojant, o kalnuose nereikia labai daug lėšų: miegame palapinėse, nakvynės jaunimo nakvynės namuose, kempinguose.

Įrangą – virvės, „katės“ (ilgi metaliniai kabliai ant batų), ledkirtis, šalmas, apraišos, karabinai, batai (storais karpuotais padais), šilti rūbai, striukė pūkuotė, šiltas miegmaišis – įsigyji ne vienam kartui.  Anksčiau ir maistą gabendavomės, dabar lėktuvuose bagažo svorį labai riboja, tai į vietą nuvykę perkamės tai, kas kaloringa, maistinga ir lengva nešti – kruopas, cukrų, konservus, sūrį, džiovintus vaisius. 

Nors kiekvieną gramą apgalvoji, daug susikrauna - 13-15 kilogramų. Sunkiausia mano kuprinė buvo važiuojant į Tolimuosius Rytus – Kurilų salas ir Sachaliną, - 32 kilogramų. Tai ne aš kuprinę nešiojau, bet ji – mane. 

Tada, aišku, stengiesi padaryti vadinamuosius užmetimus: dalį daiktų pakeliui kažkur paslepi grįžimui atgal, kalnuose darai irgi taip pat. Nors būna - grįžti ir neberandi, nes maistą suvalgo žvėriukai, o kartais ir vietiniai gyventojai, piemenys. Būna ir vagysčių – visi mes esame nukentėję. Ypač Kaukaze: matyt, vietiniai ten galvoja, kad jei turistai, tai turtingi, todėl vagia ir maistą, ir įrangą, ir virves, ir rūbus...

- Kuo didesnis aukštis, tuo stipresnė kalnų liga – labai skauda galvą, pykina, valgyti nesinori. Ir taip kiekvieną kelionę. Kol aklimatizuojiesi – diena, dvi. Man prasideda kalnų liga trijų su pusės kilometrų, kitiems - ir kilometro aukštyje. Nors įvairiai būna: kartą visai žemai, Tatruose, man labai bloga buvo.

Ir nelaimių būna – su kalnais nepajuokausi. Bet ten padvigubėja ir atsargumas – atidžiai žiūri, kur koją pastatyti, ant kurios atbrailos ranką uždėti. Per ledo plyšius visada einame ryšiais – po du-tris viename ryšyje: jei vienas įkrenta, kiti pagelbsti. 

Atsargumas būtinas. Kodėl į viršūnes naktį išeinama, kodėl iki pietų stengiamasi užlipti? Nes popiet saulė pašviečia, pradeda tirpti ledynai, akmenys riedėti, prasideda griūtys, sniego lavinos. Čia negalima blefuoti „aš viską moku – aš nieko nebijau“. 

Kai su Sauliumi Viliumi teko eiti, tai jaučiausi kaip už pečiaus – nes jis viską numato: yra buvę, kai likus keliems šimtams metrų iki viršūnės, Saulius pamatė, jog oras keičiasi, tai iškart grįžo, nors ta viršūnė galbūt buvo jo svajonių svajonė.

Alpinistai, kalnų turistai ir sloga serga, ir bronchitu, ir kitomis ligomis – juk kad ir šiltuose miegmaišiuose, bet ant akmenų, sniego, ledų miegame. Juokaujame, kad senatvėje susitiksime visi su lazdomis ir išsukinėtais sąnariais. 

Yra lūžusių kojų, rankų, šonkaulių. Ne, ne, man šonkauliai lūžo ne kalnuose, o namie važiuojant dviračiu, bet susibintavau ir išvažiavau į Tatrus, o Norvegijoje lūžo nosis, kai užlipau ant judančio akmens. Na, sutino nosis, ir nieko.

Žinoma, kopiantiems į kalnus reikia palaikyti formą: bėgioti, sportuoti. Tačiau labiau reikia ištvermės - su trylika kilogramų ant pečių kopti.  

- Sniego žmogaus neieškojome, tai neradome ir jo pėdsakų. Gal Altajuje, kur, sakoma, yra Šambalos žemė, tokių ir yra. 

Ir juodojo alpinisto nesutikome. Juodasis alpinistas – tai žuvusio alpinisto dvasia. Jį sutikti, sako alpinistų folkloras, negerai – gali blogų dalykų nutikti. Todėl, kai vakare sulendame į palapinę ir pakyla didelis vėjas, viskas braška, sakoma, tai atėjo juodasis alpinistas... 

Kartą aukštai Altajaus kalnuose buvo labai šalta miegoti ir aš išgirdau barškėjimą. Sušukau, kad kažkas vagia mūsų maistą. Sako man: kas užlips į tokį aukštį – miegok, bet vis dėlto išėjo lauk ir mato: polietilenas, į kurį buvo suvyniotas maistas, traukiasi nuo šalčio traškėdamas. Paskui juokėsi visi - jo, čia mūsų maistą vagia...

Kalnuose vis ką nors vis sutinkame - turistus, alpinistus, piemenis. Šveicarijoje populiaru kalnuose nuo vienos trobelės iki kitos vaikščioti šeimomis. Tai mačiau, kaip vedasi tėvai kokių trejų metų vaikiuką, o tas rodo: noriu ten lipti, noriu ten lipti... Mažas, o jau matosi, kad kalnai jį užkrėtė. Teko ne kartą pamatyti vienuolių su ilgomis sukniomis kalnuose plevėsuojančių.

Meškų, kaip ir sniego žmogaus, kalnuose pamatyti neteko, bet erelių ten daugybė ir kalnų ožių su ožiukais. Laksto jie stačiais šlaitais – ir nesuprasi, kaip išsilaiko... Šveicarai kalnų trobelėse atrakcijas turistams daro:  išneša vakarais lauk didžiulius druskos luitus ir kalnų ožiai ateina jos palaižyti. 

- Sovietmečiu kalnų perėjose, viršukalnėse buvo tradicija į ten esančius metalinius indelius įdėti linkėjimų raštelius, pieštuką, saldainių ateinančioms grupėms. Dabar to nebėra – tai buvo sovietinės alpinistų turistų tradicija, nors panaši yra Alpėse.

Gyva dar tradicija - viršukalnėje suvalgyti kokių nors saldumynų, o truputį nusileidus pasigardžiuoti ledais iš kondensuoto pieno ar kakavos su sniegu ir riešutais ar brendžiu. Viršūnėje ilgai nepabūsi – šalta, vėjas, tai palauki, kol visi draugai sulipa, truputį pabūni ir tuoj leidiesi į apačią, nes reikia skubėti, kol oras nepasikeitė. 

Tačiau visada stengiamės (turime tokią tradiciją), kad mūsų kelionė kalnais baigtųsi prie jūros, o pliaže iš savęs juokiamės: veidai ir dalis kojų juodai nudegę, o aplink akis balta. Tiesiog tikros pandos... 

Labai jau kalnuose saulė kaitina: ausys nusilupa, vos nesusiraito, lūpos apeina šašais, nors labai  storai išsitepame kremu. O saulės akiniai būtini, net jei atrodo, kad saulės nėra – taip atsimuša šviesa nuo ledynų kad gali iš karto apakti.

Nekaip, nekaip atrodome, bet vis tiek smagu kalnuose...

Kopdami į kalno viršūnę turistai temato tik priekyje einančio draugo kulnus ir tai tai, nes reikia įtemptai žiūrėti, kur pats statai koją.