Psichiatrijos ligoninės direktoriaus E. Mikaliūno nuomone, nuteistieji padarytų veiksmų atlikdami bausmę neanalizuoja – jiems reikalinga pagalba.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Jolanta GRUBLIAUSKAITĖ
Šaltos sienos, koridoriumi aidintis kaukšinčių batų garsas, pavienės replikos ir žmonės aplink, kurių galbūt visai nenorėtum matyti – tokiomis sąlygomis diena iš dienos gyvena Šiaulių tardymo izoliatoriuje bausmę atliekantys nuteistieji. Pastarieji, rašydami skundus teismams, tikina, kad čia
turi kovoti dėl kiekvieno kampelio. Būsi silpnas – košę valgysi ne prie stalo, o ant žemės. Arba dar blogiau – apskritai liksi be maisto. Tiesa, tokiose patalpose be priežasties niekas neatsiduria. Tačiau kyla klausimas, ar tokia aplinka padeda nuteistiesiems pasikeisti, ar padeda suvokti padarytas klaidas, o gal tokios sąlygos tik dar labiau gramzdina skęstantį žmogų.
Trūksta asmeninės erdvės
„Bet kokia aplinka vienaip ar kitaip veikia žmogų psichologiškai. Nemažai įtakos turi žmogaus psichologinės savybės, charakteris, nuotaika, nesklandumai, problemos šeimoje ar jų nebuvimas ir kt. Todėl aplinkos poveikis kiekvienam yra individualus. Viena vertus, psichologinės sąlygos yra gana neblogos, nes mikroklimatas Šiaulių tardymo izoliatoriuje vertinamas gana palankiai. Kita vertus, bet koks laisvės atėmimas slegia, nuteistiesiems laisvė tiesiogine prasme yra įsprausta į ribotus rėmus, trūksta asmeninės erdvės, nuolat tenka bendrauti, būti, gyventi su kitais asmenimis. Dėl to kartais kyla konfliktinės situacijos. Žmonės išvargsta vieni nuo kitų“, – „Šiaulių naujienoms“ pasakojo Šiaulių tardymo izoliatoriaus Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkas Aleksandras Molčanovas.
Konfliktai, anot A. Molčanovo, čia kyla dėl įvairiausių priežasčių. Kartais įkalintieji nesutaria dėl darbinio klausimo sprendimo, kartais įširsta, kai kažkas garsiai klausosi muzikos. „Normalu, kad su vienais susidraugaujama, su kitais nerandama bendros kalbos. Konfliktai – tai natūralus bendro gyvenimo reiškinys. Tačiau čia konfliktai nesprendžiami kumščiais (kaip galbūt jums bebūtų keista tai sužinoti). Nuteistieji mokomi spręsti konfliktus be agresijos ir žino, kad administracija netoleruoja jokio smurto tarp nuteistųjų ir griežtai baudžia už jo panaudojimą“, – aiškino Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkas.
Savo kaltę supranta ne visi
Paklaustas, ar nuteistieji, gyvendami tokioje aplinkoje, sugeba apmąstyti savo ankstesnius veiksmus, suvokia savo kaltę, nori keistis, A. Molčanovas tikino, kad vienareikšmiško atsakymo nėra, nes visi žmonės – unikalūs. Vieni įkalinimą, anot jo, vertina kaip laikiną savo nusikalstamų veiksmų apribojimą ir jokiems pokyčiams ar asmenybinei korekcijai yra nepasiruošę. Kiti, ypač tie, kurie įkalinimo įstaigoje yra pirmą kartą, turi didžiulę motyvaciją keistis ir gyventi kitaip, nes suvokia, jog gyvenimas įkalinimo įstaigoje jiems yra nepriimtinas ir atgrasus.
Tuo metu Respublikinės Šiaulių ligoninės filialo Psichiatrijos ligoninės direktorius Eugenijus Mikaliūnas įsitikinęs, kad įkalintieji savęs neanalizuoja. „Tiktai su pagalba. Vienas pats jis to tikrai niekada nedaro. Esu bendravęs su žmonėmis, kurie sėdėjo kalėjime, tai jie pasakojo, kad atlikinėdami bausmę jie turi neblogus pagalbininkus – socialinius darbuotojus, psichologus. Taip pat yra organizuojamos įvairios veiklos, maldos kambariai, atvažiuoja kunigai, su kuriais kaliniai gali pabendrauti. Kiek minėjo, šita pagalba jiems padeda taisytis, nes kad vienas pats sėdės, svarstys apie savo veiksmus ir pakeis požiūrį, nusistatymus, sunku patikėti“, – teigė jis.
Keičiasi dėl mylimų žmonių
Šiaulių tardymo izoliatoriaus Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininko A. Molčanovo nuomone, izoliacija savaime yra didžiulė bausmė, suvaržanti asmens laisvę, apribojanti veiksmus. Tačiau įkalinimo bausmė, anot jo, nėra totali izoliacija ir privalu atsižvelgti į tai, kas laukia nuteistojo po bausmės atlikimo.
„Kol nuteistasis yra pataisos įstaigoje, ryšiai su visuomene turi būti stiprinami ir plečiami, nes po bausmės atlikimo jis grįš į visuomenę. Kuo geriau nuteistasis bus paruoštas reintegracijai, tuo yra didesnė teigiamų pokyčių tikimybė ir mažesnis pakartotinis nusikalstamumas“, – sakė jis.
Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija sveikina ir skatina nuteistųjų socialinių ryšių palaikymą, bendravimą su artimaisiais pasimatymuose, telefonu, laiškais, nes šių ryšių palaikymas, pasak jos, vienareikšmiškai veikia teigiamai.
„Jis mažina recidyvizmą, nutraukia kriminalinio elgesio ciklus, daro poveikį teigiamiems nuteistųjų elgsenos pokyčiams, skatina teigiamas emocijas, reikalingumo, laimės, meilės jausmus. Kartais asmeniniai ryšiai yra pagrindinė priežastis norui keistis ir gyventi kitaip. Bendravimas su artimaisiais, pareigūnais, visuomeninių organizacijų atstovais, savanoriais ir kt. padeda neprarasti socialinių įgūdžių“, – aiškino A. Molčanovas.
Vis dėlto ne visiems bausmę atlikusiems asmenims pavyksta suvokti kaltę, pabėgti nuo pečius slegiančių problemų ir toliau laimingai gyventi. „Būna, kad į mūsų ligoninę kreipiasi iš įkalinimo įstaigos grįžę asmenys. Jie dažniausiai skundžiasi dėl alkoholio ar nesivaldymo problemų. Bet jie tokie į kalėjimą ir pakliuvo. Ligoniams, turintiems asmenybės sutrikimų, vadinamiesiems psichopatams, visur viskas blogai. Ir namuose, ir kalėjime, ir laisvėje... Todėl jie prašo vaistų, kurie padėtų nusiraminti. Bet tai nelabai susiję su kalėjimu. Tai surišta su tomis savybėmis, kurias jie jau ateidami į pasaulį atsinešė“, – mano Psichiatrijos ligoninės direktorius E. Mikaliūnas.
