Šiauliečiui J. Kulniui piniginę su litais Kalėdų išvakarėse pagal joje rastą vizitinę kortelę sugrąžino Stokholmo policija.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Kalėdų išvakarėse šiaulietis Jaunius Kulnys, savo pašto dėžutėje radęs kvietimą pasiimti registruotą siutą, labai nustebo – ko, ko, o jokių siuntinių tikrai nelaukė.
O dar labiau jis nustebo ir apsidžiaugė pašte, kai pasiėmęs nediduką siuntinį pamatė siuntėjo adresą - Stokholmas, nes suprato, jog sugrįžo jo pradingėlė piniginė...
Tačiau apie viską iš eilės.

Kruizas be... pinigų
Rugpjūčio pabaigoje Jaunius Kulnys gavo dovanų kruizą Ryga-Stokholmas-Helsinkis-Talinas iš vieno Šiaulių verslininko, kuris pats vykti į kelionę negalėjo. Tad šiauliečiui J. Kulniui pačiam tereikėjo susimokėti dalį kelionės išlaidų ir pasiimti grynųjų pinigų muziejams bei kitoms įžymioms vietoms lankyti.
Ir kelionė buvo puiki, kol Stokholme šiauliečių ekskursija nenuvyko apžiūrėti prieš tris šimtus metų nuskendusio ir tik 1961 metais iškelto garsiojo „Vazos“ laivo ir jam skirto muziejaus.
„Muziejuje, kino salėje, rodė filmą apie to istorinio laivo iškėlimą, - pasakoja J. Kulnys. - O aš eilės krašte atsisėdau, todėl teko nuolat judėti, sukinėtis išleidžiant išeinančius žmones. Tada, matyt,   mano piniginė iš kelnių kišenės ir iškrito. Tik aš to nepastebėjau.“
Nepasigedo J. Kulnys piniginės, ir kai užklupus netikėtam lietui skubėjo į autobusą, ir kai autobusu važiavo per visą miestą, apsižiūrėjo tik kelte – tada, kai jau šaukštai buvo popiet.
Pasidžiaugė tik, kad pasas liko kitoje kišenėje, o banko kortelę pavyko greitai užblokuoti.
Nors kruizas buvo dar tik įpusėjantis, J. Kulnys bendrakeleiviams neišdrįso apie savo nelaimę pasipasakoti.
„Juk keliavo šiauliečiai – nesinorėjo apsijuokti, kad toks didelis, o nemoka pasisaugoti, - dabar atvirai pasakoja šiaulietis. - Kreipiausi į gidę ir ji pasakė galėsianti man padėti.“
Taip ir keliavo J. Kulnys po Helsinkio ir Talino žymiąsias vietas be cento kišenėje, o nuo alkio gelbėjosi tai susigretinęs su kokia kompanija, einančia vakarieniauti prie švediško stalo kelte, tai taupiai valgydamas į kelionę įsidėtą rūkytą dešrą.  
„Taip ir grįžau į Šiaulius – per tris kelionės dienas niekam apie savo praradimą neišsitaręs. Žinoma, išskyrus gidę, - sako J. Kulnys. - Nuostolis, aišku, ne per didžiausias – tik kad piniginės buvo gaila, nes ji su istorija.“

Piniginė su istorija
„Juk vykdamas į kruizą – į gražius miestus - pasiėmiau savo gražiausią piniginę, į kurią įsidėjau „Visa Electron“ kortelę, vizitinių kortelių, grynųjų eurais, kronomis, litais, - pasakoja J. Kulnys. - O piniginė tai bulgariška, pirkta labai seniai Rėkyvos universalinėje parduotuvėje dar už rublius.“
Tarybiniais laikais tokia piniginė - iš krokodilo odos imitacijos, su daugybe skyrelių, importinė - buvo laikoma labai prabangiu pirkiniu, tad per daugiau nei dvidešimt metų ji retai pagal paskirtį buvo naudojama.
„Dabar tai juokingai atrodo, tačiau anais laikais vien išsitraukti tokią piniginę ką reiškė: o kokia piniginė..., o kiek skyrių... - pasakoja J. Kulnys ir apgailestauja. - Ir jos aš, galima sakyti, per žioplumą, netekau. O juk sakė, kad keliaujant reikia ant kaklo pasikabinamą piniginę turėti. Bet ne - įsikišau į negilią kelnių kišenę, iš kur ji vien nuo svorio galėjo iškristi.“

Graži dovana Kalėdoms
Taigi prieš Kalėdas J. Kulnio rugpjūtį prarastoji piniginė ir buvo atsiųsta iš Stokholmo. Ne tik piniginė, bet ir joje buvę aštuoniasdešimt litų ir pusketvirto lato monetomis. Nuostolis – 35 eurai, 165 kronos ir banko kortelė.
„Ką ten tie eurai ir tos kronos, vis tiek tai tam tikras stebuklas – graži dovana Kalėdų proga, - džiaugėsi Jaunius Kulnys redakcijoje rodydamas siuntinį. - Gražus vien jau tas faktas, kad atsiuntė, kad yra tokių sąžiningų žmonių.“

Jaunius Kulnys: „Kai pamačiau, kad vokas iš Stokholmo, man iškart pasidarė aišku – jame mano piniginė“.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.