Romualdas BALIUTAVIČIUS

Viskas prasidėjo tada, kai į V. Puroną kreipėsi Šiaulių profesinio rengimo centro Prekybos ir verslo skyriaus vedėja, docentė ir socialinių mokslų daktarė Renata Veršinskienė. Ji ir pasiūlė iškepti plotkelę, kokios niekas nėra regėjęs...

„Tas dalykas mane sužavėjo, - prisipažįsta dizaineris. - Plotkelė turi apjungti prie Kūčių stalo susirinkusius žmones. Antra, plotkelės žinomos tik katalikiškoje tradicijoje, o mano Lietuvėlė yra šiauriausia katalikiška Europos valstybė. Šiauliai yra šitos valstybės šiaurėje...”

Taigi gimė sumanymas. Netrukus iš metalo buvo paruošta pačios didžiausios plotkelės forma, kurios ilgoji kraštinė, anot pasakotojo, buvusi maždaug 110 centimetrų.

„Neįvertinome daugelio dalykų, kuriuos per šimtus metų jau buvo išsprendę kiti plotkelių kepėjai, - apgailestauja V. Puronas. - Tai dydis, temperatūra ir kt. Įgyvendinant sumanymą mums talkino dvi miesto įmonės. Bendromis pastangoms buvo padaryta didelė kepimo forma, išpjaustyta lazeriais, bet kai prasidėjo pats kepimas, pamačiau, kad mums trūksta ir kulinarinių, ir technologinių žinių...”

Pasak pašnekovo, reikiamų žinių imta ieškoti visais prieinamais būdais. „Vyskupas Eugenijus Bartulis mums draugiškai patarė nesiekti rekordų religiniuose dalykuose. Verčiau pasistengti su plotkele apjungti didesnį žmonių skaičių, pasidalinti su jais gerumu, - pasakoja V. Puronas. - Galėtume, pavyzdžiui, ja pasidalinti su gyvenančiais Nakvynės namuose, su kitais bedaliais. Po gabalėlį atsilaužtų ir visi, kurie vienaip ar kitaip prisidėjo ją kepant.”

Tačiau, anot V. Purono, išėjo „visiškas bankrotas”. Pirmąkart metalo virinimas sukraipė formą. Antrąkart, pritaikius netinkamą kepimo technologiją, plotkelė pati raitėsi, kraipėsi ir išėjo nei šis, nei tas – kažkoks blynas. Nes nebuvo krosnies, kur būsimoji plotkelė tilptų iš karto ir visa. Pasakotojas išreiškė viltį, kad sukurtoji forma galbūt ras pritaikymą ateityje, pavyzdžiui, kepant velykinius meduolius ar kitokius skanėstus. Turėtume geros tradicijos pradžią, jeigu taip.

„Man visai negėda, jog pirmas blynas prisvilo, - vis tvirtina V. Puronas, rodydamas sukurtą kepimo formos eskizą, kuriame pavaizduota stovinti mergelė Marija su Kūdikėliu ant rankų. - Kodėl? Nuvykome semtis žinių į Varnius, kur ir šiandien yra kepamos plotkelės. Apžiūrėjome formas, kurios buvo naudojamos net prieš šimtus metų. Supratome, kad kepimo forma turi būti daroma tik iš spalvotojo metalo. Sužinojome, kaip išlaikyti vienodą kepamos plotkelės storį, kiek masės pilama, kiek jos prarandama, kaip palaikyti temperatūrą, pašalinti oro burbuliukus ir t. t. Ilgainiui krosnyje kepti pritaikytas formas išstūmė produktyvesnės - elektrinės.”

Anot jo, rankomis keptos plotkelės vis tiek turi kažką savito. Pagaliau, tai mūsų istorinis ir kultūrinis paveldas.

„Šv. Jurgio bažnyčios zakristijonas atnešė seną, 1961 metais padarytą ir sugedusią kepimo formą. Sutaisius ketinama toliau eksperimentuoti bei rasti optimalų būdą plotkelėms kepti. Įsivaizduojate, Profesinio rengimo centras jau greitai turės specialistų, mokančių kepti plotkeles! - džiūgauja V. Puronas. - Mes pradedame atgaivinti įdomų „amatą” - plotkelių kepimą rankiniu būdu! Šiuo metu trijose ar keturiose Lietuvos vietose tam naudojama lenkiška įranga, įgalinanti serijinę plotkelių gamybą. Mes gi turime istorinį paveldą, kurį reikia vystyti bei tęsti!

Bet ir tai dar ne viskas: iki šiol per Mišias naudojamas ostijas perkame iš lenkų, nors jas būtų galima kepti ir Lietuvoje, Šiauliuose. Principas labai panašus. Žinoma, kažką daugiau šnekėti dar per anksti, bet pradžia padaryta... Todėl ir džiaugiuosi, kad iškepti plotkelę-rekordininkę nepavyko – per tai mes išjudinome žymiai reikšmingesnį procesą”, - plačiai šypsosi V. Puronas.