Aušra LAURINKIENĖ

Rytoj sėsime prie Kūčių stalo, laušime kalėdaitį, ragausime dvylika patiekalų, o šeštadienio rytą skubėsime ieškoti po spindinčia eglute paslėptų dovanų ir sveikinsime vieni kitus su Kalėdomis.  Kiekviena šeima turi savitų šventinių tradicijų. O kaip šventes sutinka žymūs šiauliečiai? 

 

„Šiaulių” krepšinio komandos vyriausiasis treneris Antanas Sireika juokėsi, kad kalbėdamas apie šventes nepasirodys išskirtinis: „Mes esame labai tradicinė lietuviška šeima. Stengiamės, kad Kūčios būtų ir su mano, ir su žmonos mama. Kartu sėdame prie stalo, nukrauto dvylika patiekalų, laikomės visų papročių. Susirenkame visi. Dukra – studentė, tačiau net neįsivaizduoju, kad ji galėtų negrįžti namo. Pirmą Kalėdų dieną taip pat būname su šeima, o 26-ąją – su draugais”. 

 

Pasak stratego, Kūčios – gražiausia metų šventė, nešanti neapsakomą šilumą: „Atrodo, kad tą vakarą su visais reikia susiglausti. Visiems miela ir gera kartu...Tampame minkštais avinėliais vieni kitiems”.

 

Treneris sako, kad Kūčios – didžiausia šventė jo skrandžiui, nes jis labai mėgsta žuvį: „Tą dieną žmona ar kuri iš mūsų mama priruošia įvairių rūšių žuvies patiekalų, silkės. Man tai – skaniausia. Pamenu, vaikystėje labiausiai mėgdavau kūčiukus ir aguonpienį. Nemėgdavau, kai tų kūčiukų jame plaukiodavo per daug, tad pirmiausia suvalgydavau juos, o aguonų pieną išgerdavau pasigardžiuodamas”. 

 

Kalėdų dieną Antano Sireikos artimieji po eglute randa begalę dovanėlių: „Apsidovanojame vieni kitus taip, kaip niekada metuose. Dirbtinė eglutė mūsų namuose stovi ir mėnesį, ir du. Po ja net po švenčių visada pilna dovanėlių tarsi kokiame šventiniame skyriuje”, - juokėsi strategas. 

 

Dabar jau trenerio vaikai suaugę, tačiau Antanas Sireika atsimena – kai Arnoldas dar buvo mažas, jis su žmona filmavo, kaip atžala džiaugsmingai plėšo dovanų įpakavimus ir sėdi tarp begalės šventinio popieriaus. 

 

„Šiaulių” krepšinio komandos vyriausiasis treneris švenčių proga „Šiaulių naujienų” skaitytojams palinkėjo, kad šalia būtų kuo daugiau protingų ir šiltų žmonių: „Tegul žmogus tyli, bet gero linki iš širdies. Tokių žmonių šalia ir linkiu”. 

 

Šiaulių dramos teatro aktorius Vladas Baranauskas su šeima per šventes visada vyksta į uošviją  Pakruojyje: „Ten visada viskas būna nepriekaištingai paruošta ir sutvarkyta. Uošviai – labai garbingi, kruopštūs žmonės”. Nuolat pokštaujantis vyras sako, kad patys skaniausi patiekalai yra tie, kuriuos pagamina uošvienė. „Nėra nieko nuostabesnio už Kūčių stalo aromatą. Tai yra kažkas nenusakoma. Maistas lieka antrame plane, o žmonės – tarsi angelai, pakilę nuo stalo. Svarbiausia – Kūčių dvasia. Kadangi uošviai – tikri katalikai, laužiame „plotkelę”, uždegame žvakelę, kalbame maldas”. 

Vlado Baranausko šiema nevengia ir burtų. Dažniausias iš jų – žvakių tirpdymas, kai stengiantis nejudinti žvakės reikia lašinti vašką į indą su vandeniu. Lašinama tol, kol ant vandens pasirodo koks nors piešinys, kuris turėtų atspindėti ateitį. Aktorius juokdamasis „Šiaulių naujienoms” atskleidė, kad nepatogu sakyti, tačiau dovanomis artimieji keičiasi dar nesulaukę šv. Kalėdų ryto: „Kone tą patį vakarą mažieji, dar prieš šventes prie lango pašnibždomis Kalėdų senelio paprašę dovanų ar siuntę jam laiškus, su nekantrumu plėšo įpakavimus, džiaugiasi ir stebisi. Kadangi atžalų į Pakruojį susirenka iš visų pakampių, jie nebegali iškentėti iki ryto”. 

 

Dovanėlės, pasak Vlado Baranausko – grynas simbolizmas: „Svarbiausia – simboliškai parodyti, kad žmogus tau yra brangus. Turime ir nelietuviškas kalėdines kojines, į kurias nykštukai visada įdeda dovanėlių. Kalėdos – šeimos ir artimųjų šventė, tačiau aš per šventes visada dirbu – labai džiaugiuosi, kad man šypsosi laimė ir penktus ar septintus metus iš eilės „Dagilėlis” mane pakviečia kartu koncertuoti katedroje. Man tai – didelė šventė, o šeima tai supranta. Žmona – gydytoja, tad ir jai tenka budėti švenčių dienomis”. 

 

Naujųjų metų naktį aktorius stengiasi mažiesiems suteikti kuo daugiau džiaugsmo: „Prieš Kalėdas visada vysktame į gamtininkų stotį ir nuvežame dovanėlių ten gyvenantiems gyvuliukams, juos šeriame obuoliais ar morkomis, o Naujųjų naktį važiuojame ten, kur švariausias sniegas, – prie Kryžių kalno. Ten ieškome ir ant medelių visada randame „zuikių pyrago”, vaikai daro sniego angelus...”

 

Paklaustas, ko Kalėdų ir artėjančių Naujųjų metų proga palinkėtų „Šiaulių naujienų” skaitytojams, aktorius atsakė: „Šviesos, šviesos ir dar kartą šviesos...” 

 

 

Nuo 1985-ųjų prie Šiaulių psichiatrijos ligoninės „vairo” sėdęs šiandieninis vadovas Eugenijus Mikaliūnas su šeima šventes sutinka tradiciškai: „Susirenka visa šeima, skanaujame dvylika patiekalų, aguonpienio, jaunimas kokį šiaudą ištraukia iš po staltiesės... Tų tradicijų laikomės jau daug metų”. Paklaustas, kuris iš žmonos ir marčių paruoštų patiekalų – pats skaniausias, gydytojas nusijuokė: „Net nežinau, visi skalsūs, be riebalų... Galbūt labiausiai mėgstu spanguolių kisielių, kurio tenka paragauti tik kartą per metus”. 

 

Penkis vaikus ir šešis anūkus turintis vyras sako, jog šiemet prie stalo nebus tik svetur besimokančios dukters. Visi kiti – tradiciškai skubės prie Kūčių stalo ir skaitys ištraukas iš Šventojo Rašto: „Kadangi tarp mūsų yra filosofas, nuolat prašome jo paaiškinti, ką ta ištrauka norėta pasakyti. Jeigu pavyksta, tai dienai parenkame trumpą, tačiau tinkamiausią žinią stalui. Tai – proga, kai neskubėdami galime pasikalbėti. Nebūna nei triukšmo, nei alkoholio. Tinkamesnio vakaro tokioms diskusijos ir būti negali”. 

 

Sunkmetis šiek tiek sumažino pinigėlių, skirtų dovanoms, kiekį, tad jau kelerius metus iš eilės Eugenijaus Mikaliūno šeima prieš šventes traukia burtus, kurie nulemia, kas kam pirks dovanėles: „Už sutartą sumą ir ieškome dovanėlių. Patys vaikai pasiūlė, kad suma būtų nedidelė, kad visi žinotų ribas”. 

Kūčių vakarą po eglute paslapčiomis dovanėles sudėję  Šiaulių psichiatrijos ligoninės direktoriaus artimieji Kalėdų rytmetį atlieka energingą procedūrą: „Ieškome ir džiaugiamės tuo, ką paliko Kalėdų Senelis”. 

 

Šv. Kalėdų ir artėjančių Naujųjų metų proga Eugenijus Mikaliūnas dienraščio skaitytojams palinkėjo ramybės ir kad ji persikeltų ne tik į kūną, bet ir į dvasią: „Nepasiduokime jokioms agresijoms ir ligoms. Kaip sakoma, sveikame kūne – sveika siela”. 

 

 

Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos mokytoja ekspertė Nijolė Prascevičienė pasakojo, kad per Kūčias prie stalo susėda visa šeima: „Visada laikomės tradicijų. Pas mus Kūčių vakarą ant stalo būna dvylika, o kartais – ir daugiau patiekalų. Manau, kad puoselėjame tokias tradicijas, kaip ir daugelis - visi džiaugiamės tuo, ką turime... Visą dieną pasninkaujame, nieko nevalgome ir ant stalo visada padedame lėkštę su „plotkele” tiems, kurių mūsų gretose jau nebėra. Tikime, kad tą vakarą prie stalo būna ne tik gyvieji... Manau, kad tai paveldėjau iš savo šeimos, nes matydavau, jog tėveliai taip darė”. Paklausta, kurie iš jos ruošiamų šventinių patiekalų – išskirtiniai, pedagogė atskleidė, jog verda barščius su ausytėmis. 

 

Anksčiau N. Prascevičienė, dar gyvendama pas tėvelius, prie Kūčių stalo bandydavo laimę ir traukdavo šieną - burdavosi, kuris iš šeimos narių gyvens ilgiausiai: „Mūsų šeimoje šios tradicijos nebepuoselėjame, nebent susirinkę anūkėliai pajuokauja. Tai priklauso nuo nuotaikos. Kasmet būna vis kitaip”. 

Šv. Kalėdos, pasak mokytojos ekspertės, - visų brangių širdžiai žmonių diena: „Per jas lankome draugus, priimame svečius, bendraujame ir, žinoma, vieni kitus sveikiname. Dovanėlėmis keičiamės Kalėdų rytą. Galbūt geriau sakyti, jog tą darome naktį”. Mokytoja neslėpė, jog artimiesiems rinkdama dovanas nepagaili nei pinigų, nei laiko: „Aš, kaip mama, visada stengiuosi dovanoti tai, ko reikia. Todėl nežiūriu į kainas”. 

 

Šv. Kalėdų ir artėjančių Naujųjų metų proga moteris „Šiaulių naujienų” skaitytojams palinkėjo mylėti laikraštį, aplink esančius žmones ir daugiau dėmesio skirti vyresnio amžiaus žmonėms: „Jie nusipelnė daugiau pagarbos, gerumo ir šilumos”.

Vadimo SIMUTKINO nuotr.