Būkime pažįstami: aš – Jeronimas Žudys, šaunus vaikis, gyvenantis Šimšės rajone. O kad neabejotumėte mano kompetencija, galiu pridurti, jog atsėdėjau aštuonerius metus. Kaliūzėje, ne kur nors ant ežero kranto su meškere rankose... Taigi žinau, ką sakau ir esu atsakingas už savo ištartus žodžius.
Kęstučio PABIJUTO pieš.
Romualdas BALIUTAVIČIUS
Noriu jūsų paklausti: ar tinkamai pasirengėte globalinei katastrofai, kurios laukti ilgai nebeteks – iki gruodžio 21-osios liko visai nedaug. Protingi žmonės tvirtina, jog tą dieną ar naktį į Žemę įsirėš dangaus kūnas – didžiulis asteroidas. Kas nežus ugnyje, bus nuplautas milžiniško kelių šimtų metrų aukščio cunamio bangų, kurios aplėks planetą kelis kartus...
Norėdamas per likusį gyvenimą atlikti nors vieną gerą darbą, aš, Jeronimas Žudys, remdamasis savo ir savo kaimynų patirtimi, į šį rašinį sukėliau visą man žinomą informaciją, ką reikėtų daryti gresiančio pavojaus akivaizdoje, nes, paskaičiuota, išliks tik kas septintas Žemės gyventojas... t. y. tie, kurie tinkamai pasirengs.
Štai mano kaimynė Celestina jau turi prisitaupiusi du maišus džiūvėsių. Po cunamio prekybos centrai nebeveiks, tad ji rūpinasi maisto atsargomis, sakydama, jog ir jos močiutė genseko N. Chruščiovo laikais panašiai darė: iš pradžių besiruošdama sovietų karui su amerikonais, po to – su kinais, ji pirkdavo po du kepaliukus duonos (vienas būdavo skirtas valgyti, kitas – į maišą kaip neliečiama atsarga) ir po dvi skardines konservų: vienos turinį suvalgydavo, kita – į maišą. Anot jos, anuomet taip darė visi geri žmonės. Žinoma, dabar iš savo skurdžios pensijos konservų neprisipirksi, tad ji nupjausto ir atsargoms kaupia tik juodos duonos kampučius, bet, kaip minėjau, ir jų jau yra nemažai susidžiovinusi: valgant po vieną kampelį per dieną, metams pakaks... Pensininkai dabar įpratinti daug nevalgyti...
Tačiau Celestinos gelbėjimosi planas turi esminį trūkumą: ji įsitikinusi, jog nuo tvano ją apsaugos paskutinioji investicija: kruopščiai uždaryti plastikiniai langai (neseniai juos susidėjo) bei durys. Kažin...
Kitas mano kaimynas – Boleslovas – įsigijo dvivietę pripučiamą valtį ir laiko ją balkone, prisikrovęs reikalingų ir, mano manymu, visai nereikalingų daiktų, praversiančių per pasaulio pabaigą. Kai tik vandens lygis ims kilti, beliks tik nupjauti virvę ir atsiduoti stichijai... Jis gyrėsi dar nemenka suma apdraudęs savo gyvybę bei turtą, idant po katastrofos turėtų lėšų naujai pradėti gyvenimą.
O vakar užsukau pas kitoje laiptinėje gyvenantį bendrijos pirmininką, fizikos mokytoją Kristijoną. Anas juokiasi iš Boleslovo gelbėjimosi plano: Kristijono nuomone, bangos valtį greitai apvers, todėl jis, įvertinęs galimą mokslininkų skaičiavimų paklaidą, katastrofos laukia ant liemens užsimovęs gelbėjimosi ratą. Jis, jo žmona ir dvi atžalos – visi žieduoti it gervės Ventės rage. Jie ir miega su gelbėjimosi ratais tam, jeigu katastrofa įvyktų naktį. Girdi, pašokus iš miegų vandens pilname bute bus nebe laikas ieškoti gelbėjimosi priemonių... O jų augintinis, niūfaundlendų veislės šuo Blusius vaikšto apkarstytas polietileniniais maišais su provizija, nes Kristijonas kažkur perskaitė, jog šitie šunys gali ilgai išbūti vandenyje ir nenuskęsti.
Po manimi gyvenantis kitas kaimynas pijokėlis Zaksas irgi ruošiasi nelaimei. Jis įsigijo karstą, ant kurio dangčio didelėmis raidėmis išvedžiojo pagalbos šauksmą SOS, pritvirtino seną paklodę – burę, o vidun sudėjo maisto atsargas – vieną laikraštin suvyniotą silkutę bei du bambalius alaus. Pakilus vandeniui beliks tik atsigulti ir užvožti dangtį: medinis karstas plauks, jo nuomone, ne blogiau už kanoją ar milijonus kainuojančią jachtą. Tiesa, mano apsilankymo momentu vienas butelis jau buvo gerokai nugertas, nes niekaip nesulaukdamas katastrofos pradžios, nekantrusis Zaksas prieš miegą iš jo vis trūkteli alaus...
Aš suabejojau, ar pakaks šitiekos atsargų pusmečiui, o gal net ir visiems metams plaukiojimo. O kaip gamtiniai reikalai? Reikia viską numatyti. Karste gulinčiam šis šiaip jau gana paprastas veiksmas labai apsunksta! Į tai kaimynėlis atsakė, jog jis – žmogus paprastas ir jo poreikiai maži: kiek bus maisto, tiek ir užteks. Greičiausiai jį po savaitės kitos, pamatę užrašą SOS, iš vandens ištrauks sraigtasparniu atskridę gelbėtojai (rodė kažkada filme), o gamtiniams reikalams skirta skylė karsto dugne, užkimšta medine vole it kaimiškas alus statinėje. Tačiau, mano galva, šis planas turi esminių trūkumų: išmušus medinį kaištį, į vidų ims plūsi vanduo. O jeigu bangos gelbėjimosi karstą apvers, kaip atlikti numatytus veiksmus nugara į viršų?
Jums įdomu, ką pasaulio pabaigai sugalvojau aš, Jeronimas Žudys? Pasistačiau palapinę ant Salduvės kalno, kur turiu pasidėjęs glėbelį malkų, degtukų, rūkytų lašinių ir žemaitiškos naminukės.
O kaip jūs pasirengėte artėjančiai katastrofai? Juk visai gali būti, kad jūsų patyrimas išgelbės kitus! Todėl nesidrovėkite ir pasidalykite savo idėjomis bei sumanymais su tautiečiais! Visuotinės grėsmės akivaizdoje turime veikti išvien. Tuo ir baigiu šį kartą. Jeigu pavyks, apie mane dar išgirsite ir po senovės majų išpranašautos pasaulio pabaigos.
