Šiais vartotojiškos visuomenės laikais, kai realų žmonių bendravimą po truputį pakeičia virtualusis, labai svarbu nenutraukti ryšių su artimais žmonėmis ir stengtis kiek įmanoma daugiau bendrauti gyvai. Aišku, būna atvejų, kai aplinkybės norom nenorom priverčia žmones atitolti. Taip nutiko ir šios istorijos kaltininko Jono Vingilio tėčiui su broliu. Pastarasis po karo išvyko iš Europos ir nieko apie jį daugiau nebuvo girdėta. Tačiau prieš dešimt metų vienas neteisingas klaviatūros mygtuko spustelėjimas vėl suvedė giminaičius. Neužbėkime įvykiams už akių ir istoriją pasakoti pradėkime nuo pat pradžių. 
Kęstučio PABIJUTO pieš.

Judita BALTAKYTĖ
O viskas prasidėjo…
Istoriją pasakoti galime pradėti dar nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Šiauliečio J. Vingilio tėčio brolis Petras tarnavo vokiečių armijoje ir po karo nusprendė pasilikti Vokietijos stovykloje, kurioje susipažino su savo būsima žmona Juze. Vokietijoje jie susilaukė pirmagimio Petro (vardas suteiktas tėčio).
Deja, po kurio laiko berniukas susirgo ir numirė. Po šio širdį draskančio įvykio šeima susirinko daiktus ir važiavo „kažkur“ – kuo toliau. Taip jau atsitiko, kad bevažiuojant „kažkur“ jie papuolė į laivą, kuris plaukė į Braziliją, kurioje šeima ir apsigyveno. Aišku, laiko apsiprasti ir įsikurti prireikė daug, tačiau laikui bėgant jie įsikūrė svečioje šalyje, o po kiek laiko Petrui su Juze gimė dvi mergytės – Silvia ir Izabel. Izabel'ai – dabar 59, o Silviai – 66 metai.
Moterys taip pat sukūrė šeimas Brazilijoje ir ramiai sau gyveno iki prieš 10 metų gauto elektroninio laiško, kuris iš dalies pakeitė visų į šį pasakojimą „įsivėlusių“ žmonių gyvenimus...
Elektroninio laiško istorija
Ši istorija prasidėjo prieš 10 metų liepos mėnesį. J. Vingilio žmona Rima telefonu šnekučiavosi su savo seserimi Gražina. Moterys kalbėjosi apie viename buitinės technikos centre pardavinėjamas vonios kambario prekes, nes šeima tuo metu namuose atlikinėjo remontus. Po pokalbio Rima parašė savo vyrui elektroninį laišką, kuriame prisegė reklaminį bukletą su pasiūlymais vonios kambariui. Labai kasdieniška situacija pakrypo nenumatyta linkme. Sėkmingai laišką išsiuntusi moteris nė nepastebėjo, kad įrašydama elektroninio pašto adresą netyčia pridėjo vieną papildomą simbolį. Dėl šios klaidos laiškas vyro taip ir nepasiekė. Tačiau praėjus keletui savaičių moteris pastebėjo, kad gavo elektroninį laišką anglų kalba, tad paprašė sūnaus jį išversti.
Kurį laiką trukęs susirašinėjimas su „nepažįstamaisiais“ privedė prie išvados, kad Brazilijoje, 60 kilometrų nuo San Paulo esančiame Jundiai miestelyje, gyvena po karo išvykusio Petro ir Juzės dukterys Silvia ir Izabel. Apie gimines Lietuvoje moterys buvo girdėjusios, tačiau tik tiek, kiek pasakojo jų tėvai. Paaiškėjo, kad vyresnioji dukra Silvia dar mokėjo kalbėti lietuviškai, tačiau jaunesnioji Izabel lietuvių kalbos nemoka.
Po metus laiko trukusio susirašinėjimo J. Vingilio vyresnioji pusseserė Silvia nusprendė aplankyti pusbrolį ir į Lietuvą atvyko su vyru Roberto. Jiems atvykus moteris pasakojo, kad tėvai dažnai bandė susisiekti su giminėmis iš Lietuvos, tačiau Europa buvo apgaubta geležine uždanga, tad laiškai adresatų taip ir nepasiekė...
J. Vingilis pasakoja, kad tėvas jam buvo užsiminęs, jog kažkas iš jų giminaičių yra išvykę į užsienį. „Pamenu, kad tėvelis minėjo kažką gyvenant Amerikoje, tačiau konkrečios šalies niekada neįvardijo. Labai džiaugiuosi, kad toks nesusipratimas padėjo rasti pradingusius giminaičius“, – sakė J. Vingilis.
Brazilai Lietuvoje jau trečią kartą
Visai neseniai į Lietuvą atvyko jau kiek gausesnė Sueli-Vingilis šeima. Šį kartą giminaičių aplankyti ir Lietuvos apžiūrėti atvyko jaunesnioji J. Vingilio pusseserė Izabel su sūnumi Nicolu, jo mergina Camila bei kito sūnaus Lucas mergina Micaela. Prieš tai ši gausi kompanija keliavo po Europą.
„Perskridus vandenyną šykštu būtų paviešėti tik Lietuvoje ir neaplankyti kitų Europos miestų! Bilietus nusipirkome ir kelionę į Lietuvą suplanavome prieš gerą pusmetį. Tai buvo puiki proga man ir mano mamai Izabel'ai tuo pačiu aplankyti Švedijoje gyvenantį ir dirbantį mano vyresnįjį brolį Lucas'ą“, – pasakojo Nicolas.
Nusileidusius svečius Palangos oro uoste pasitiko anaiptol ne tokia vasara, prie kokios jie yra pripratę – vėjas, debesuotumas ir lietus. Welcome to Lithuania („Sveiki atvykę į Lietuvą“), nieko daugiau čia ir nepridursi... Prie kaitrios ir svilinančios saulės pripratę pietiečiai tokiu oru nesidžiaugė, tačiau sakė: „Mes esame nusiteikę susipažinti ne tik su giminaičiais, tačiau ir su Lietuvos kultūra, tradicijomis ir papročiais. Ko gero, prastas oras taip pat yra neatsiejama viso to dalis.“
Palangoje giminaičius iš Brazilijos pasitiko J. Vingilis su sūnumi Mindaugu. Pavaikštinėję po kurortą visi patraukė Šiaulių link, kur svečiai praleido tris dienas. Pirmąjį vakarą visi vakarieniavo pas J. Vingilio sūnų, svečiai ragavo tradicinių lietuviškų patiekalų: cepelinų, įvairių skonių kumpelių, sūrių bei gėrimų. Ne kartą teko matyti, kaip turistai paragauja cepelinų, nusivaipo ir pastumia lėkštę į šalį, tačiau brazilams jie ne tik labai patiko, kitą dieną pietaudami restorane užsisakė jų dar kartą.
„Pirmąjį vakarą galime vadinti susipažinimo, bendravimo ir prisiminimų atkūrimo vakaru. Visi dar jautėmės kiek nejaukiai. Sunku buvo patikėti, kad šalia tavęs sėdi kitame pasaulio gale gyvenanti pusseserė. Komplikacijų sukėlė ir tai, kad mano pusseserė Izabel'a kalbėjo tik portugalų kalba, todėl norėdami jos ko nors paklausti, pirmiausia turime klausti jos sūnaus, kuris moteriai viską vertė į portugalų kalbą, o mums viską išversdavo ir pasakydavo angliškai“, – pasakojo J. Vingilis.
Antrosios dienos rytą visi važinėjosi po Šiaulius, Naisius. Kadangi brazilai yra labai religingi, jie liko labai sužavėti Baltų dievų muziejaus. Jis prasideda gyvenvietės centre ir tęsiasi iki pakraščio apie 1,5 kilometro. Muziejų sudaro Saulės ir Ugnies aikštės, Alkos kalnas ir daugiau nei penkiasdešimt ąžuolinių dievybes įkūnijančių skulptūrų.
Naisiuose Vingiliai būtų praleidę ir ilgesnę dienos dalį, tačiau tądien oras taip pat svečių visiškai nelepino – stiprus vėjas ir kartkartėmis iš dangaus krentantys vandens lašai priminė, kaip jie patys sakė „brazilišką žiemą“.
„Mes gyvename 60 kilometrų nuo San Paulo esančiame Jundiai mieste. Termometro stulpelis žiemos metu ten nukrenta iki… (net gėda sakyti) 16 laipsnių šilumos. Greičiausiai tiek laipsnių termometras rodo dabar. Kaip mums keista prie tokios temperatūros matyti jus apsirengusius plonus švarkelius, taip ir jums, ko gero, keista žiūrėti į mus su storomis striukėmis ir šalikais“, – juokėsi Nicolas.
Iš Naisių visi patraukė į Kryžių kalną, po to – prie „Geležinės lapės“ skulptūros, kuri svečiams taip pat padarė nemenką įspūdį. Po to vaikščiodami Šiaulių miesto bulvaru visi užsuko į Dviračių muziejų, kavinėje išgėrė kavos ir nutarė leisti svečiams šiek tiek pailsėti, o po poros valandų sutarė važiuoti į Bubiuose esantį J. Vingilio vasaros namelį sode.
Džiugu, kad bent vakare oras pasitaisė ir pasirodė saulė. Atvykę giminaičiai visų pirma žavėjosi beribe žaluma, grynu oru, gėlėmis, augalais ir ramybe. „Žinote, mums viskas čia yra neįprasta ir atrodo kitaip. Gerąja prasme. Taip, Amazonės miškai vadinami Žemės plaučiais, tačiau žaluma esanti čia mums yra visiškai kitokia. Jeigu atvirai, tas kelias dienas paviešėjusi Lietuvoje ir dabar atvykusi čia suprantu, kodėl mama ir tėtis Brazilijoje gyveno kitaip. Mūsų šeima visuomet buvo išskirtinė, matėsi, kad nesame tikri, grynakraujai brazilai. Dabar suprantu iš kur atėjo būtent toks gyvenimo būdas“, – pasakojo Izabel.
Svečiai paragavo, kaip jie patys įvardijo, „rožinės sriubos“ (šaltibarščių), po to ant laužo keptos mėsos, šakočio, tinginio – žodžiu, visų tradicinių patiekalų. Pavakarieniavę ėjo pasivaikščioti po mišką, o grįžę svečiams parodė pirtį. Didžiausią nuostabą joje sukėlė pirties kepurės su įvairiausiais užrašais: „Pirties baikeris“, „Pirties karalius“, „Pirties karalienė“.
Jaunuoliai pasakojo, kad pirtys jiems nėra naujiena: „Brazilijoje mes taip pat turime įvairiausių pirčių, tačiau norėdami į jas eiti nusiperkame mėnesinę narystę vadinamuosiuose šeimos klubuose, kur galima plaukioti po baseiną, lauke ant žarijų kepti mėsą, mėgautis masažais ir panašiai.“
Tiesa, kai jaunimas smagiai leido laiką pirtyje, vyresnieji „šnekučiavosi“ verandoje. Šnekučiavosi labai stipriai pasakyta: kaip jau minėta Izabel kalba tik portugališkai, todėl jiems buvo kiek sudėtinga, tačiau senoji „gestų kalba“ padėjo jiems bendrauti. Iš pirties pareinančius jaunuolius pasitiko garsus tėvų juokas ir plačios šypsenos.
Vakarui einant į pabaigą J. Vingilis savo pusseserei Izabel'ai padovanojo senovinę verpimo ritę, kurią rado savo tėviškėje. Ant jos buvo išraižyti jos tėvelio Petro Vingilio inicialai. Moteris susigraudinusi dėkojo už nuoširdumą, šiltą priėmimą ir pažadėjo, kad tai ne paskutinis kartas, kada jie susitinka.
Ši istorija priverčia susimąstyti, kaip atsitiktinumai gali pakeisti žmonių gyvenimus. Tikiuosi, kad po kelerių metų šį pasakojimą galėsime pratęsti ir įspūdžiais dalytis jau iš Brazilijos.

Svečiai ragauja tradicinius lietuviškus patiekalus.
Juditos BALTAKYTĖS nuotr.

Nemalonus oras nesutrukdė aplankyti Kryžių kalno.
Juditos BALTAKYTĖS nuotr.

Keturi Vingiliai: (iš kairės) Nicolas, Izabel, Jonas ir Mindaugas.
Juditos BALTAKYTĖS nuotr.

Įspūdį svečiams paliko „Geležinės lapės“ skulptūra.
Juditos BALTAKYTĖS nuotr.

Viešnagė sode (iš kairės viršuje): Jonas, Izabel, Rima, Jurgita, Mindaugas, Gražina, Camila, Nicolas, (apačioje) Judita, Micaela.
Juditos BALTAKYTĖS nuotr.