Romualdas BALIUTAVIČIUS
Senovės Italijoje Pompėjos ir Herkulanumo miestus palaidojo išsiveržęs Vezuvijus. Beveik po dviejų tūkstantmečių archeologai, kasinėdami griuvėsius atranda vis daugiau anos epochos buities detalių, verčiančių manyti, jog senovės romėnai ir mes, šiauliečiai, turime nemažai panašumų.
Štai ant archeologų atkastų namų sienų rasta nemažai užrašų, kuriuos paliko ano meto žmonės. Štai vienas iš tų užrašų skelbia, kad Julija – laisvo elgesio moteris ir net nurodo adresą, kur jos ieškoti. Rasta ir daugiau nepadoraus turinio užrašų bei piešinių. Na, sakykite, argi ne panašu į Šiaulių miesto viešųjų tualetų sienas, kur viso to irgi apsčiai... Vadinasi, jeigu per tuos dvidešimt amžių piliečių vidinė kultūra ir evoliucionavo, tai tik atgal, beždžionės link.
Visokie magai, aiškiaregiai ir ezoterikai pranašauja artėjančią eilinę pasaulio pabaigą. Eilinę, nes tokių pranašysčių būta ir praeityje. Ir šneka taip įsitikinę, lyg turėtų pažinčių dangiškoje virtuvėje bei žinotų, kada, kas ir kaip turi įvykti. O neseniai televizijos žinių metu ekrano apačioje bėganti eilutė informavo, kad, ekspertų skaičiavimais, paskutinioji lietuvė gims 3000-ais metais. Ot, optimistai! Ir kodėl tik lietuvė? O kur tuo metu bus dingę lietuviai? Išnyks kaip dinozaurai? Bet jeigu nebus lietuvių (vyrų), tai nebus ir lietuvių vaikų! Juk čia aiškiau nei dukart du! Jeigu kelios lietuvaičių kartos tekės už arabų, afrikiečių arba kinų, tai jų palikuonys panašės į lietuvius ne daugiau, kaip iš dėžutės į puodą suberti koldūnai yra panašūs į cepelinus!
Bet tiek to tuos ekspertus: reikia ir jiems kažkaip duoną užsidirbti. Verčiau pabandykime įsivaizduoti, apie ką kalbėtų tolimos ateities archeologams gamtinės katastrofos sunaikinto šiaulietiško gyvenimo artefaktai?
Neabejotina, kad centrinės miesto dalies užstatymas priverstų gerokai pasukti savo galvas. Kur tai matyta: čia beveik vien drapanėlių ir avalynės krautuvės, kur ne kur paįvairinamos advokatų „kontorų” fasadais. Iš to galima daryti išvadą, kad svarbiausias gyvenusio „tipiško šiauliečio” tikslas buvo gimti, prisipirkti drabužių ir batų, paduoti savo kaimynus į teismą, o po to kuo ramiausiai išleisti dvasią.
Besišliejančiose prie pagrindinių gatvelėse nemažai soliariumų bei grožio salonų. Ir visai gali būti, kad kuris nors ateities mokslininkas apsigins disertaciją „Ruda kūno oda XXI amžiaus šiauliečių grožio suvokimo kontekste”.
Be abejo, ateities archeologai aptiks ir tokius statinius milžinus, kaip mūsų pamėgtieji pramogų ir prekybos centrai. „Įsivaizduokite, kolega, - sušuks koks pliktelėjęs ateities profesorius, - tos epochos lietuviams, kaip ir senovės romėnams, nereikėjo nieko daugiau, tik „duonos ir žaidimų”! O juk tautas skyrė ne tik geografija bet ir tūkstantmečiai!”
Be abejo, neliks be dėmesio ir garsieji šiauliečio dizainerio skardos lankstiniai, puošiantys (valdžios nuomone – darkantys) miesto veidą. Vėl gi ateities mokinukai rinks dvejetus, jeigu nežinos, kad XXI amžiaus šiauliečiai taip vertino cinkuotą skardą, kad iš jos darė netgi statulas bei visokius meninius akcentus. Kai kas gal net ims teigti, jog fantastiniai metaliniai padarai-lankstiniai ant stulpų prie autobusų laukimo aikštelių yra ne kas kita, kaip toje epochoje gyvenusių, o vėliau išnykusių gyvūnų atvaizdai, kuriuos nerimstančios menininko žirklės perkėlė gyventi į skardą.
Neliks nepastebėta ir tai, kad globalinės katastrofos dieną šiauliečių šeimos buvo didžiulės, dėl to dažnas šeimos galva pirkdavosi mikroautobusą. Be to, miesto gatvės buvusios tokios nepravažiuojamos, kad tie, kurie neturėjo mikroautobusų, į darbą, svečius ir apsipirkti važinėjo visureigiais.
Ištyrę atkastą dviračių taką į Bubius, ateities archeologai netruks prieiti išvados, jog dviratis, kaip transporto priemonė, Šiauliuose nebuvo populiarus, nes take rasti tik vieni griaučiai dviratininko, vilkėjusio treningais ir, iš visko sprendžiant, bandžiusio pasprukti iš griūvančio miesto.
Atkasę savivaldybės pastatą, tolimos ateities archeologai liks nustebinti spintose, tarp visokių popierių, rasto tauriųjų gėrimų ir kavos pakuočių asortimento. Beje, daugelis rastų butelių puikiai pergyvens katastrofą storasieniame savivaldybės pastate ir atrodys lyg ką tik pagaminti.
Ištyrę rašytinius šaltinius, šiaulietiško gyvenimo tyrėjai nutars, kad gyventojus labiausiai jaudino dvi problemos: augančios šildymo kainos ir miestą puolančios erkės, kurios veisėsi geometrinės progresijos principu nenušienautose miesto teritorijose, o gyventojai kaip pamišę skiepijosi nuo erkinio encefalito. Tuo metu dažnas vietoje „labas” sutiktam pažįstamam tardavo: „Tu jau pasiskiepijai nuo encefalito?” Ir tada užsimegzdavo pokalbis, dažniausiai apie šiuos kraujasiurbius padarus, kurie, kažkas sakė, apsigyveno pensininkės Saulytės bute ant vazoninių augalų ir apie stebuklingas liaudiškos medicinos priemones, padedančias nuo erkių invazijos. Dar daugiau, vieno partinio funkcionieriaus seife rastas projektas, siūlantis Seimui pakeisti žalią nacionalinės vėliavos spalvą balta. Priežastis ta pati – visokią žalumą erkės tiek pamėgusios, kad laikyti trispalvę valdiškuose kabinetuose nebesaugu, o baltame fone, girdi, šitie vabalėliai matytųsi žymiai geriau...
Vargu ar ateities mokslininkai ras svarių argumentų, kodėl šiauliečiai už šildymą atiduodavo beveik visą savo skurdų uždarbį? Kuo būdavo kūrenama Pietų katilinė, kad šiluma kainuodavo taip brangiai? Ir kur šiauliečiai dėdavo mirusius savo bendrapiliečius? Kapinės tai užpildytos ir perpildytos! Visai gali būti, kad kažkuris ateities gudragalvis archeologas tuos du faktus pabandys kažkaip susieti... Na, bet visa tai tik prielaidos. Pagyvensime – pamatysime: bus visokių šamanų pažadėtoji globali katastrofa, ar ne? Juolab kad ir laukti liko nedaug: 2012-ieji nebe už kalnų.
