Romualdas BALIUTAVIČIUS

Iš pusšimčio Šiauliuose pasodintų japoniškų sakurų išgyveno vos dvi. Į japonų dovaną miesto valdininkai pažiūrėjo pro pirštus – ko neįveikė sausra, „padėjo” kiškiai ir keturračiais važinėjantys miestiečiai. Dabar sakurų parke – stagarai ir ožkos.

2003 metais Japonijos sakurų mainų asociacijos ir LR ambasados Japonijoje iniciatyva aštuonių miestų ir rajono atstovams perduoti 562 sakurų – rausvažiedžių japoniškų vyšnių sodinukai. Tikėtasi, jog kartu su šiomis vyšnaitėmis po Lietuvą „plačiai pasklis japonų diplomato Č. Sugiharos dvasia”.

Rudenį Šiaulius pasiekė 50 sodinukų. Tikėtasi taip pritraukti į Lietuvą kuo daugiau japonų turistų ir verslininkų. T. y. norėta apjuosti Lietuvą sakurų parkų žiedu ir „Sakurų kelio” maršrutais organizuoti japonų vizitus. Tąkart ateives iš Tekančios saulės šalies tyrę Valstybinės augalų tarnybos specialistai jokių ligų nerado, tačiau vyšnaitės atkakliai nenorėjo prigyti Saulės žemėje. Ilgai braidėme po aukštą žolę Salduvės parko pakrašty ieškodami „japonių”. Vieta lyg ir ta pati, o vyšnaičių vietoje - tik nudžiūvę stagarai. Tiesa, radome ir vieną gyvą medelį, bet „vietinį”. Kaštoną ar kažką tokio. O kurgi sakuros?

Klausiame taku pėdinančios praeivės. Ne, ji nežino ir apskritai nieko negirdėjo apie „japones”. Žvalgomės toliau... Be rezultato. Tik dvi baltos ožkos vešlią žolę rupšnoja, baltas barzdeles krato. „Gal jūs matėte čia augančias sakuras?” - klausiame jų. „Ne-e-e-e...” - duetu atsako ožkos. Nematė. Beliko paieškas nutraukti ir, grįžus į redakciją, apie „japonių” likimą bandyti sužinoti kitais būdais.

„Sakuros buvo pasodintos keliose vietose: Šiaulių universiteto Botanikos sode ir dviejose Salduvės parko vietose, - sako Palmira Lukošienė, Aplinkos skyriaus vyriausioji specialistė. - Atvirai pasakius, šį pavasarį dar nebuvau nuvažiavusi, todėl negaliu atsakyti, kiek sakurų yra likę. Net ir Botanikos sode jos labai blogai laikosi. Savo laiku mums padovanota sodinamoji medžiaga atrodė taip, kad aš maniau, jog iš viso nieko nebus... Sakuros buvo atvežtos su sausomis šaknimis. Ar tai turėjo lemiamos reikšmės jų tolesniam augimui, ar kad jų porūšis nebuvo pritaikytas mūsų klimatinėms sąlygoms – nežinome”.

„Šiaulių apželdinimo” mašina, kiek žinome, turėjo palaistyti atvykėles, berods, kas antrą dieną. Tačiau, kada ten benuvažiuotume, medeliai atrodė nelaistomi, o žemė aplink – sausa ir kieta...

P. Lukošienė: „Pradžioje buvo laistoma, kol medeliai įsišaknijo”.

Anot jos, nemažai lėmė ir žmogiškasis faktorius. Pavyzdžiui, buvo pastebėta, kad žiemą sakurų augimo vietoje važinėjama keturračiais motociklais. Tai sveikatos augalams nepridėjo...

„Tokio dydžio želdinių mieste mes seniai jau nebesodiname, - tęsia vyriausioji specialistė. - Neperspektyvu. Neįmanoma apsaugoti. Nepadėtų ir tai, jeigu aplink įkaltume daug koliukų – jie neapsaugotų nuo keturračiais važinėjančių arba piktavalių žmonių. Yra vietų, kuriose išlaužyti 2 metrų aukščio medeliai. O šalia piliakalnio augančias sakuras vienais metais nugraužė kiškiai. To prognozuoti nebuvo įmanoma. Su šiais augalais seniau nebuvome turėję reikalų. Sodindami pušaites kažko tokio galėjome tikėtis, bet kad „nuvalgys” vyšnias – negalėjome žinoti... Praktiškai sakuras mums įpiršo. Reikėjo viską daryti ekspromtu, greitai: rasti joms vietą, tinkamą dirvožemį ir pan. Pagaliau neturėjome ir praktikos”.

Paskambinome ir ŠU Botanikos sodo direktorei Astai Klimienei ir sužinojome, jog iš šešių tąkart čia atvežtų sakurų išgyveno tik dvi. Vyšnaitės šiemet dar nežydėjo, o pirmų žiedų tikimasi sulaukti kitąmet.

Klausiama, ar galima tikėtis, jog šios dvi sakuros sėkmingai įveikė persodinimo-aklimatizacijos etapą ir nebesunyks, A. Klimienė išreiškė viltį, kad, ko gero, taip ir bus...

Dvi iš penkiasdešimties į Šiaulius atvežtų sakurų. Vadinasi, sakurų parkas greičiausiai į istoriją įeis kaip dar viena graži Saulės miesto utopija...