Romualdas BALIUTAVIČIUS

„Sekmadienį žvejojau Šilutės rajone, netoli Mingės kaimo, nedideliame upeliuke, jungiančiame Miniją ir Upaitę - pasakoja šiaulietis Valdemaras Gintila. - Pasitaikė geras, ramus oras. Bandėme gaudyti ešerius, tačiau jie nekibo. Aplink valtį sukiojosi didžiulės iš Kuršių marių atplaukusios raudės. Tada, bevelkiaujant valtimi su elektriniu varikliu (šitaip užtikrinamas minimalus plaukimo greitis), jauką „guminuką” griebė tikras monstras – 10 kilogramų ir 300 gramų lydeka.”

Pasak žvejo, laimikį iš vandens pavyko ištraukti gana greitai – vos per kokias 3-4 minutes. Kartu valtyje buvęs draugas tik pakišo graibštą. Laimė, jo būta didelio ir tvirto, nes 111 centimetrų ilgio žuvį „pasemsi” ne kiekvienu graibštu...

„Vos įkelta į valtį lydeka nutrūko, - tęsia V. Gintila. - Neatlaikė valo mazgas prie kabliuko.”

Ir žvejo pirštui kliuvo” - lydeka grybštelėjo dantimis. „Skauda ir negyja”, - sako jis.

V. Gintila teigia žvejoti važinėjęs visą rudenį, kiekvieną savaitgalį ir kaskart su nakvyne. Sutemus permiega namelyje ant ratų, o švintant - vėl į valtį. Ir pagaliau žvejo kantrybė bei užsispyrimas buvo atlyginti. Tai pati didžiausia jo sugauta lydeka. Beje, tą sekmadienį velkiaujant pavyko pagauti už nugaros ir kelis karšius – maždaug po 300 gramų kiekvienas.

Didelės lydekos mėsa sausa ir ašakota...

V. Gintila: „Draugai pasufleravo, jog tokiu atveju geriausia ir skaniausia dalis – lydekos šonkauliai. Iškepus pirštus aplaižysi. O likusią žuvį galima sumalti ir panaudoti žuvies kotletams ar pan. Galvą atskyriau – darysiu iškamšą. Bus geras prisiminimas”.