Nors fortepijonas jau puošia Ch. Frenkelio vilą, tačiau aukos jam nupirkti vis dar renkamos.
Vaido SIMANAUSKO nuotr.
Lina JUREVIČIŪTĖ
Šiaulių „Aušros” muziejui priklausančioje Ch. Frenkelio viloje šiauliečių ausis jau keletą mėnesių džiugina naujojo fortepijono garsai. Tačiau ne vienas atėjęs pasiklausyti naujojo fortepijono garsų nemaloniai nustemba, nes vis dar prašoma aukoti lėšų šiam fortepijonui įsigyti. Šiauliečiai sako niekaip nesuprantą - kaip galima rinkti pinigus daiktui, kuris jau seniai nupirktas.
Žadėjo pirkti už tiek, kiek surinks
Daugiau kaip prieš metus „Šiaulių naujienose” skelbėme apie „Aušros” muziejaus direktoriaus Raimundo Balzos pradėtą lėšų rinkimo fortepijonui kampaniją.
Rankoje laikydamas stiklinį indą direktorius įvairiuose susitikimuose ragino verslininkus, muzikos mylėtojus ir visus šiauliečius paaukoti naujam fortepijonui. Tada R. Balza kalbėjo norįs Ch. Frenkelio viloje pastatyti profesionalų fortepijoną, kuris kainuotų maždaug 200 tūkstančių litų.
Fortepijonų specialistai viešai piktinosi R. Balzos užmoju Ch. Frenkelio viloje pastatyti prabangų profesionalų fortepijoną sakydami, kad šioje viloje nėra tokios erdvės, leidžiančios moderniam, europinio lygio fortepijonui atsiskleisti.
Kad Ch. Frenkelio vilai užtektų dvigubai pigesnio fortepijono, tada sakė ir Šiaulių konservatorijos direktorė Irena Asauskienė. Konservatorija tada buvo nusipirkusi ne patį didžiausią, bet gerą fortepijoną už 70 tūkstančių litų.
Vis dėlto R. Balza prašė aukoti pabrėždamas, kad nori nupirkti gerą fortepijoną. Tačiau vėliau „Šiaulių naujienas” tikino, kad fortepijoną pirks už tiek, kiek lėšų surinks.
Praėjo daugiau kaip metai ir praėjusių metų pabaigoje „Aušros” muziejus pranešė, jog įsigijo restauruotą vokišką „Bechstein” B modelio fortepijoną su kėdute už 50 tūkstančių litų. Džiugi žinia netruko apskrieti muzikos mylėtojus. Tačiau muzikos mylėtojų džiaugsmą greitai pakeitė nuostaba, nes fortepijonas nupirktas, o vis dar prašoma jam aukoti.
„Kažkas čia ne taip – sakė pirks už tiek, kiek surinks. Fortepijonas stovi, o žmonių vis dar prašoma aukoti”, - stebėjosi sausio 28 dieną koncerte, skirtame aukoms fortepijonui rinkti, dalyvavusi šiaulietė.
Sumokėjo pusę sumos
Kodėl nuspręsta pirkti keturis kartus pigesnį fortepijoną ir kodėl vis dar prašoma šiauliečių jam aukoti, paklausėme „Aušros” muziejaus direktoriaus R. Balzos.
Direktorius paaiškino, kad tokių instrumentų krizės neveikia – jie kokybiški ir dėl krizės nepinga (panašu, kad pats direktorius prieš metus prašydamas aukoti fortepijonui gerokai „persūdė” kalbėdamas, kad Ch. Frenkelio vilai reikia fortepijono už 200 tūkstančių litų. Pasirodo ir už 50 tūkstančių litų galima kokybišką nusipirkti, – aut. past.).
O aukos fortepijonui, anot direktoriaus, renkamos dėl to, kad visus metus vykusios akcijos metu pavyko surinkti tik 25 tūkstančius litų. Likusią sumą – 25 tūkstančius litų – muziejus privalo sumokėti iki šių metų pabaigos. Todėl esą ir prašoma šiauliečių aukoti.
Pervesti auką į sąskaitą – saugiau
Paklaustas, kiek aukų fortepijonui surinkta grynaisiais ir kiek pavedimu į sąskaitą, R. Balza tiksliai pasakyti negalėjo, tačiau pažymėjo, kad daugiausia pinigų gauta pavedimu tiesiai į sąskaitą. Grynaisiais, anot direktoriaus, surinkti vos keli tūkstančiai litų.
„Šiaulių naujienose” jau rašėme, kad aukodami fortepijonui šiauliečiai vis dėlto aukotų ne grynaisiais pinigais, o pervestų į sąskaitą. Nes maždaug prieš metus Šiaulių verslo inkubatoriui švenčiant gimtadienį R. Balza prašė verslininkų aukoti ir nelabai sugebėjo suskaičiuoti, kiek tą dieną pinigėlių verslininkai paaukojo. Direktorius suskaičiavo 20 litų, o gimtadienio dalyviai tikino permatomame stikliniame inde aiškiai matę dvi kupiūras po 200 litų, vieną - po 100 ir 20 litų.
Nepagautas – ne vagis, tačiau stiklinis indas, panašus į didelę taurę, nebuvo užplombuotas ar kaip kitaip uždarytas, kad pinigų iš ten nebūtų galima išimti.
Dar prieš metus Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atstovai „Šiaulių naujienoms” paaiškino, jog įstatymuose nėra numatyta, kaip turi atrodyti aukų dėžutė. Nėra reikalavimo, kad ji būtų uždara, užplombuota ar kitaip sandariai uždaryta. Esą žmogus aukoja laisva valia ir turi pasitikėti aukas renkančiu žmogumi. Vis dėlto aukos turi būti įformintos tam tikruose dokumentuose, tačiau kas gali pasakyti, kad paaukotas 100 litų pakeliui iki buhalterijos netaps 50, 20, o gal net 10 litų.
