Tradicinis mąstymas ir kasmečių tradicinių renginių organizavimas gyventojams tampa nepatrauklus, ypač jaunimui. Todėl kultūros įstaigų darbuotojų užduotis – keisti mąstymą ir galvoti, kaip į kultūrines veiklas įtraukti kuo daugiau gyventojų. Deja, ne visiems tai tampa pagrindiniu tikslu. Kultūros centrams skirtos lėšos dažniausiai yra panaudojamos darbuotojų atlyginimams, remontui, inventoriui įsigyti, bet ne veiklos vykdymui. Specialistai aiškina, kad situacija pasikeistų, jeigu būtų dažniau įsiklausoma į gyventojų poreikius ir nesibaiminama naujovių. Tuo tarpu kultūros darbuotojai atkerta, kad viskas priklauso nuo tėvų ir mokytojų pastangų. Žmonės menui dėmesio skirtų daugiau, jeigu vaikams nuo pat mažens būtų diegiama meilė kultūrai.

Inovacijų plėtra stringa
Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos pernai atlikto tyrimo duomenimis, tik 37 proc. mūsų šalies regionų gyventojų lankosi jų apylinkėje vykstančiuose kultūros renginiuose, o 56 proc. apklaustųjų teigia, kad regionuose trūksta įdomios veiklos. Akivaizdu, kad mums reikia skatinti kultūros inovacijų plėtrą.

„Kultūros renginiuose lankosi žmonės, kuriems tai yra tam tikras gyvenimo ir laisvalaikio praleidimo būdas. Norint, kad žmonės būtų aktyvesni, kultūros darbuotojams reikia pradėti galvoti ne apie tuos, kurie lankosi kultūros renginiuose, o apie tuos, kurie nesilanko ir kodėl“, – „Šiaulių naujienoms“ sako Ateities visuomenės instituto steigėja ir direktorė dr. Erika Furman.

Apklausos rezultatai rodo, kad bibliotekoms, muziejams bei kitiems regionų kultūros centrams skirtos lėšos dažniausiai yra panaudojamos darbuotojų atlyginimams, remontui, inventoriui įsigyti, o veiklos vykdymui numatyta vos 9 proc. bendro biudžeto.

Specialistė svarsto, kad galbūt taip yra, nes kultūrinių įstaigų būklė nėra labai gera. Ten šalta, per stogus liejasi vanduo, vyrauja pelėsis ir pan. Tad natūralu, kad pirmiausia siekiama pasirūpinti, kad tiek darbuotojai, tiek lankytojai ten jaustųsi saugūs.

Vis dėlto instituto direktorė atkreipia dėmesį, kad nei skirtas biudžetas, nei suremontuotos patalpos nepaskatins žmonių lankytis kultūros renginiuose. Tradicinis mąstymas ir kasmetinių tradicinių renginių organizavimas nėra patrauklu daugeliui gyventojų, ypač jaunimui.

Todėl kultūros įstaigų darbuotojai turėtų mąstyti kūrybiškai ir inovatyviai, galvoti, kaip į kultūrines veiklas įtraukti kuo daugiau gyventojų. Tik patys žmonės, keisdami savo mąstymą, gali tai padaryti.

Šiauliai tampa pavyzdžiu
„Tradicinių renginių organizavimas, valstybinių švenčių paminėjimas, tai, kas susiję su etnografine kultūra, yra labai svarbu. Tačiau tai ne visiems yra įdomu. Galbūt kultūros įstaigoms reikėtų sujungti savo veiklas, žmogiškuosius resursus, savo biudžetus ir padaryti kokią vieną didelę šventę, kurioje apsilankytų daugiau žmonių“, – svarsto  E. Furman.

Anot jos, jeigu nori būti įdomus, nereikia turėti labai daug pinigų. Viskas priklauso nuo to, kiek žmogus turi sumanumo. Nuo jo entuziazmo, turimų idėjų, sugebėjimo kituose įžiebti norą kur nors dalyvauti.

Instituto direktorės nuomone, kultūra – tai žmogaus dvasinė būklė. Apsilankęs kultūros renginiuose, žmogus pasisemia pozityvių emocijų. Be to, tai yra tam tikra alternatyva, kaip galima prasmingai praleisti laiką.

„Kai dabar žmonės vis dažniau serga depresija, labai daug žmonių išvyksta į užsienį, o kultūros renginiai visada suburia žmones tarpusavio bendravimui. Su aplinkiniais galima pasidalyti įspūdžiais, aptarti renginį ir pan.“, – akcentuoja E. Furman.

Ji taip pat pastebi, kad situacija Šiauliuose nėra tokia prasta, kaip kituose didžiuosiuose šalies miestuose. Šiauliečiai parodose lankosi aktyviau nei kitų miestų gyventojai, be to, neretai tampa pavyzdžiu kitiems.

Poreikis turi kilti iš vidaus
Šiaulių kultūros centro „Laiptų galerija“ direktorė Janina Ališauskienė sako, kad  37 proc. žmonių, kurie lankosi kultūros parodose, nėra labai mažai. Išsivysčiusiose šalyse, kur bendroji kultūra yra pakankamai aukšto lygio, o žmonės labiau išsilavinę, lankytojų skaičius siekia tik 30 proc. Todėl neturėtumėme jaustis labai atsilikę.
„Prie masinio reiškinio mes dar nesame priaugę. Prie šito reikia pratintis, ugdytis. Pirmiausia reikia pajausti poreikį pažinti kūrėją, rasti atsakymą, ką jis norėjo kūriniu pasakyti. Stengtis jame ką nors įžvelgti ir taip lavinti save“, – pabrėžia kultūros įstaigos darbuotoja.

Ji meta akmenėlį ir į tėvų bei mokytojų darželį. Esą jie skiria per mažai dėmesio savo atžalų ir ugdytinių kultūriniam ugdymui. Ne visi tėveliai veda savo mažuosius į spektaklius, koncertus, muziejus ir t. t. Tuo tarpu mokytojai neretai susiduria su biurokratiniais trukdžiais. Kaip žinia, mokiniai iš pamokų į ekskursijas negali būti išleidžiami be tėvų ir mokyklos direktoriaus sutikimo. Be to, patys pedagogai ne visada nori savo ugdytinius išsivesti už mokyklos ribų.
„Nei šeimoje, nei mokykloje žmonės dar nėra tam pasirengę. Su didžiausiu pavydu žiūriu, kaip kitose užsienio šalyse, įvairiose kultūros įstaigose lankosi būreliai vaikučių. Jie žino, kaip ten reikia elgtis, nesistumdo ir nekelia kitiems nepatogumų. Mažieji, iš kuprinių ištraukę popieriaus ir pieštukų, kalbasi apie tai, ką mato, ir rodo savo santykį su menu bei stengiasi tą emociją perteikti“, – akcentuoja J. Ališauskienė.

Tuo tarpu pas mus tokio ugdymo trūksta. Pedagogams neįdomu penktą kartą žiūrėti tą patį spektaklį ar lankytis tame pačiame muziejuje. Jie nenori jaustis kaip ant adatų, nes nežinia, kuris iš klasės sugalvos telefonu pažaisti, pakalbėti ar dar ką nors iškrėsti.

Tėvai mieliau dėl visko apkaltina mokytojus, kad jie nieko nedaro, nors patys savo vaikų ugdymui galėtų skirti daugiau laiko. O kai šie ką nors sumąsto, vis tiek reiškia savo pretenzijas, esą jiems per brangu, neįdomu ir pan.

Pinigai – ne rodiklis?
Direktorės teigimu, Šiauliuose parodinis gyvenimas yra pakankamai intensyvus, o pasiūla gera. Nors šiuolaikinio, konceptualaus meno, kokį galima pamatyti Vakaruose, pas mus trūksta.

„Parodų atidarymuose žmonių būna pakankamai daug, o po to lankymas nebūna toks intensyvus. Taip pat viskas priklauso nuo autoriaus ir jo darbų. Apskritai situacija Šiauliuose per paskutinį dešimtmetį labai pasikeitė. Kadangi žmonės dažniau emigruoja, tai ir lankytojų skaičius keičiasi“, – pasakoja kultūros darbuotoja.

Ji neigia stereotipus, kad tikslinis kultūros renginių lankytojas būtinai turi būti turtingas. Primena, kad parodų atidarymuose galima apsilankyti ir nemokamai. Be to, muziejuose ir kitose kultūros įstaigose taikomos įvairios nuolaidos ir pan.

Kultūros renginiuose dažniausiai lankosi kūrėjų aplinkos ar kiti su kultūra susiję žmonės. Taip pat gydytojai, mokytojai, teisininkai ir t. t. Jie domisi, kas, kur ir kada vyksta. Žinoma, ir juos ne visi renginiai sudomina, todėl neretai reikia įdėti papildomų pastangų, jog atkreiptum jų dėmesį.

„Viskas mums dar priešakyje. Nepriklausoma valstybe esame tik 25-erius metus, todėl tobulėti kultūros srityje dar yra kur. Džiaugiamės, kad turime tikslinę auditoriją, aišku, lankytojų skaičius mažėja, bet turime apie 200 tikrų nuolatinių meno gerbėjų, kurie renginiuose lankytis nevengia“, – sako J. Ališauskienė.

Tobulėti dar yra kur
Teiginius, kad kultūros darbuotojai daro per mažai, kad aplinkinius sudomintų kultūros renginiais, pašnekovė neigia. Anot jos, jeigu nieko nebūtų daroma, tai nieko ir nevyktų.

Darbuotojai stengiasi žengti koja kojon su naujausiomis technologijomis. Jaunus žmones iki 30 metų bandoma privilioti per socialinius tinklus, žiniasklaidą ir pan. Stengiamasi, kad elitinio meno poreikį turintys asmenys net gautų asmeninius kvietimus. Jiems iš anksto pranešama, ką išvys, kad vėliau netektų nusivilti.

Anot jos, prašmatniai įrengtos salės nieko negarantuoja. Kai kurios institucijos turi gražiausias sales, bet neturi tikslinio lankytojo. Kaip ten bebūtų, reziumuodama J. Ališauskienė sako, kad bendrosios kultūros lygmuo pas mus dar nėra labai aukštas, bet laikui bėgant tai turėtų pasikeisti, nes mes palyginti dar esame jauna valstybė.

J. Ališauskienė: „Kadangi žmonės dažniau emigruoja, tai ir lankytojų skaičius keičiasi.
Artūro STAPONKAUS nuotr.