Romualdas BALIUTAVIČIUS
1996 metais sulaukiau viešnios iš Vokietijos. Aplankėme Trakus, Vilnių, Nidą... O sykį kartu užėjome į miesto turgų... Netikėtai tarp mėsos pardavėjų eilių mano viešnia pamatė „nuskalpuotą”, kruviną veršelio galvą, išsprogintomis akimis, pamestą ant prekystalio, ir sustojo it stabo ištikta: „Oh, mein Gott!” – sušuko. Paskui čiupo fotoaparatą ir pradėjo fotografuoti „radinį” iš arti ir iš toli, iš kairės ir iš dešinės... Matyt, jai tai buvo kažkas neregėto, šokiruojančio ar netgi barbariško...
Vėliau ne kartą mintyse „sukau” matytą epizodą, bandydamas sau paaiškinti viešnios reakciją, kol suvokiau: šito nebematome, nes tai yra banali mūsų gyvenimo kasdienybė.
Ak, gerbiami ponai ir ponios, nereikėtų skųstis, esą viskas tik brangsta. Gyvybė – ar žmogaus, ar gyvūno - nuolat pinga. Gyvybė nustojo buvusi vertybe. Neturiu galvoje tokių pavienių barbarizmo aktų, kaip šuns Pipiro numetimas nuo tilto arba nežinia kuriame Lietuvos pasvietyje į garažo sieną suknežintos katinuko galvos. Degeneratų ir nebrendylų siautėjimai kartais papuola į žiniasklaidos akiratį, sukeldami šiokį tokį rezonansą, tarsi ratilus gilaus vandens paviršiuje, o toliau vėl ramu.
Didelė problema - beglobių gyvūnų žudymas, Lietuvoje turintis oficialų statusą, vadinasi, juridiškai teisėtas. Papuolęs į gyvūnų globos namus po savaitės kitos pasimetęs, pamestas ar benamis gyvūnas yra nugalabijamas. Specialiai nevartoju termino „užmigdomas”, nes tai visai kas kita, bent jau todėl, kad iš miego pabundama...
Skaičiai kelia šiurpą: nuo 2005 metų Lietuvoje nužudyta 604 tonos (!) benamių kačių ir šunų. Atkreipkite dėmesį: niekas vienetais ir neskaičiuoja – tonomis. Tarsi kalbama būtų apie metalo laužą ar iš danų kiaulidžių komplekso išvežamą mėšlą. Ką sako šitas skaičius? Norint vienu metu pervežti visų nugalabytų gyvūnėlių kūnus reikėtų 135 sunkvežimių „Mercedes Benz”! Pabandykite įsivaizduoti, kokio ilgio būtų kolona! Ir juk čia nepriskaičiuoti tie gyvūnai, kuriuos nugalabyti atiduoda jų mylimi šeimininkai arba kurie vos gimę uždūsta pakišti po velėna...
Rusijos žurnalistų duomenimis, po to, kai šeimininkas atneša veterinarui sergantį, pasenusį ar tiesiog atsibodusį gyvulį ir tam suleidžiama mirtina injekcija, atpalaiduojami pasmerktojo gyvūno raumenys, taip pat ir tie, kurie padeda kvėpuoti. Gyvūnas tampa nejudrus, atrodo, kad jis nurimo ir užmigo, nors iš tiesų dar turi praeiti apie 20 minučių, kol tas galutinai uždūsta. Nežinau, galbūt Lietuvėlėje naudojami labiau modernūs medikamentai gyvūnams galabyti, bet ką tai keičia? Be abejo, šuns arba katės šeimininkas ramus keliauja namo, manydamas su keturkoju pasielgęs kaip visų priimta ir labai „humaniškai”...
Kitas pasakys: „Gyvename ašarų pakalnėje, todėl kitaip ir nebus“. Kodėl? Daugelyje valstybių problema sprendžiama civilizuotai. Pavyzdžiui, kokiam airiui ir į galvą neateitų, kad į globos namus patekęs beglobis gali būti nužudomas. Benamiai gyvūnai Maskvoje sterilizuojami. Pas mus kitaip. Lūpytes papūtusi valdininkė žino geriau, o globos namai tūkstančiams benamių gyvūnėlių tampa paskutiniuoju prieglobsčiu, iš kurio ištrūksta tik retas. Panašu, kad benamiai gyvūnai tampa verslu, o jais „rūpinasi“ toli gražu ne tie, kam dėl jų išties skauda...
Ak, ponai ir ponios, argi ne naivios mintys? Kodėl ką nors turėtų stebinti šitoks elgesys su benamiais gyvūnais, kada ir į save panašius galabijame ne ką prasčiau ir tokiais pat pasibaisėtinais mastais! Turiu galvoje negimusią gyvybę.
Kasmet Lietuvoje padaroma po 23 tūkstančių abortų, iš kurių apie 3 tūkstančius yra nelegalūs! Nors, tiesą pasakius, kas ten besuskaičiuos – juodais darbais girtis nepriimta. O šitas skaičius tampa dar baisesnis, kai supranti: tiek žmonių gyvena dažname Lietuvos rajono centre. Šitiek nužudoma per vienerius metus! Iš tiesų ant kokios milžiniškos kaulų krūvos gyvename! O visame pasaulyje kasmet nužudoma apie 30 milijonų negimusiųjų! Šitiek gyventojų turi didelė valstybė, dešimt kartų didesnė už Lietuvą. Ir koks groteskiškas tame siaubingame fone turėtų atrodyti feminisčių kudakavimas apie moters teisę apsispręsti! Apie kokią čia teisę kalbama? Galbūt reikėtų daiktus vadinti jų vardais: „Mes už teisę žudyti”?
Dargi didžiausi tironai susidorodami su savo priešais suvaidina teismo farsą – taip bandoma sudaryti demokratiškos bei teisinės valstybės įvaizdį. Bet kuriuo atveju režimo priešininkai nuteisiami myriop arba ilgiems metams nelaisvės, tačiau jie bent turi galimybę pasakyti: „Aš nekaltas. Aš turiu teisę gyventi”. Milijonai nužudytųjų šitokios galimybės, deja, neturėjo... Mūsų civilizuota bei demokratiška visuomenė pati nusprendžia, kam žirgas, o kam tiktai kamanos. Ir baisiausia, kad daugelis prie to priprato, kad vardan savo tingios, miesčioniškos ramybės bijoma sustoti ir paklausti - kodėl? Apie tai tiesiog nepriimta kalbėti...
Kasdien ir po daug kartų girdime postringaujant politikus, teisininkus, visokius visuomenės veikėjus apie šalyje tarpstančias negeroves: korupciją, nusikalstamumą, teisinį nihilizmą, prasigėrusį Lietuvos kaimą, dvigubą valdančiųjų moralę, šeimos, kaip visuomenės ląstelės, nuvertėjimą, ir t. t. ir pan. Kodėl viskas šitaip? Kodėl su Nepriklausomybės atgavimu taip ir nesulaukėme to gaivaus gūsio, kitokios gyvenimo kokybės? (Kalbu ne apie materialias gėrybes.) Ar ne todėl, kad ilgai gyvendami ant kaulų krūvos, praradome imunitetą bei nepakantumą blogiui. Dar daugiau: į Visatos centrą iškėlus žmogų, beveik nebeliko individą varžančių saitų: dabar jis pats ir iš savo varpinės sprendžia, kas yra gera ir teisinga, o kas – ne, bei vis dažniau imasi svetimo, visai ne jam skirto vaidmens...
.
