Romualdas BALIUTAVIČIUS
Turguje prekiaujantis tėtušis klausia savo mažamečio sūnaus: „Kiek bus dukart du?” - „Šeši”, - sako vaikas. - Ot, ir neteisingai. Ne šeši, bet keturi”. - „Žinau... - nuleidžia akis berniūkštis. - Tiesiog norėjau su tavimi kiek pasiderėti...”
Sakoma, jeigu žmogus ima kritikuoti jaunimą, jis paseno. Gal ir taip. Bet vis dėlto mūsų laiku šitaip nebūdavo...
Iki mokyklos teko kasdien pėdinti tris kilometrus, ir tiek pat atgal. O jei mokytoja ekskursiją į mišką ar dar kur sugalvodavo, tai nueitų žingsnių skaičius ir du, ir tris kartus padidėdavo. Ir buvome įpratinti sveikinti kiekvieną sutiktąjį. Dar iš tolo pamatę šaukdavome „Laba diena!”, kad, ginkdie, anas pirmas mūsų nepasveikintų ir nepadarytų gėdos... Taip būdavo priimta.
Kone kasdien sutinku kieme kaimynų vaikus, iš kurių elgesio galima be vargo nuspėti jų namuose vyraujančias nuostatas: dauguma mandagūs, visados pasisveikina, o jeigu einu su nešuliais, ir laiptinės duris pravėrę palaiko. Bet yra keli kitokie: prasilenkiant pasisuka nugara ir šonu, šonu prasmunka: jie būktai „nemato”. Na, nieko, dar yra laiko, dar užaugs...
Nežinia kodėl, bet atrodo, jog mums suaugusieji nuolaidžiaudavo kur kas mažiau. Menu, kartą su kiek vyresniu kaimyno berniuku visą dieną važinėjome jo tėvo mopedu. Tiksliau, važinėjo jis, o mano funkcijos buvo labiau kaip aptarnaujančio personalo „Formulės 1” lenktynėse. Vakarop atsipeikėjome, kad degalų mopedo bake beveik nebeliko... „Jei sužinos tėvas, primuš”, - niūriai ištarė draugelis.
„O tu nebijok, įpilk kiek trūksta vandens, ir nesužinos”, - patariau.
„Negi taip galima?” - suabejojo tas. - „Tai žinoma... - tvirtinau, ir pats tuo vis labiau patikėdamas. - Na, gal trauks kiek silpniau, bet ką ten tas tavo tėvas supras?”
Taip ir padarė. Paskui savaitę negalėjo prisėsti: jo tėtušis kietą ranką turėjo! Bet draugelis manęs neišdavė: jau tada žinojome, kas yra vyriškas solidarumas!
Ak, nereikėtų šioje vietoje piktintis, kokios tada buvusios „nepedagogiškos” bausmės! Dargi Šventąjame Rašte sakoma, jog negailėk vaikui rykščių – užaugęs jis tau padėkos, antraip pats dėl jo verksi. Na, maždaug šitaip. Tačiau šių dienų gimdytojai savo atžaloms suteikia visišką laisvę, nes jų vaikas auklėjamas pažangiai, „kaip užsienyje” ir vakarietiškai. Tik kad naudos iš to – kaip iš ožio pieno. Nesu dar matęs nė vieno, kuris šitaip auklėjamas deramai elgtųsi. Iš to spėju, kad ši metodika – ne visai tinka lietuviams.
Kartą pakviesti nuvykome į svečius. Atėjo metas sėsti prie stalo, vietos maža, trukdome šeimininkei, o sėstis kaip ir nėra kur: prie stalo karaliauja vaikučiai pabiručiai – nuo dvejų iki dvylikos metų. Jų gimdytojai iš tolo susižavėję žiūri, kaip tie šeimininkauja, ant staltiesės krauna mišrainę, rankomis dalijasi puošnų tortą ir pan. „O gal tu nori žuvytės?” - klausia atžalos mama. „Ne, aš žuvies nevalgau”, - sako jai dar į mokyklą neinąs bamblys. Suprask, jis pats sprendžia, kiek ir ko valgyti... Sutrikusi šeimininkė bando susodinti svečius, ieško, kur pastatyti papildomas kėdes, ir kad nors vienas tėtušis arba mamaitė būtų sudraudęs vaikus, paprašęs jų paskubėti ar pan. Kur tau! Kaip Indijos šventosios karvutės! Kiek norės, tiek ir gulės ant kelio. O drausti ar skubinti – nevalia. Nepedagogiška.
Žinau, kad mūsų laikmetis daugumai dabartinių tėvelių – joks autoritetas. Vis dėlto jame būta kažko, kas neleisdavo nosies nesugebančiam nusivalyti bambliui terorizuoti aplinkinių. Buvo aiški riba tarp vaiko ir suaugusiojo. Vaikai buvo mokomi gerbti vyresnįjį. Pirmąsyk su suaugusiais prie stalo jaunuoliai trumpam atsisėsdavo tik prieš armiją. Iki tol jų dalia būdavo vaišintis atskirai šeimininkų paduotomis vaišėmis ir bendrauti savo bendraamžių rate. Lipti per suaugusiųjų galvas būtų buvęs neregėtas įžūlumas ir neišsiauklėjimas!
O kitą kartą ir kitoje vietoje du paaugliai įsižaidė karą tiek, jog žemių grumstai ėmė kristi ir „sproginėti” ant lauke sustatytų stalų su užkandžiais. Šiuolaikiškai savo atžalas auginanti mamaitė į nepatenkintus svečių žvilgsnius atsakinėjo standartine fraze: „Ak, leiskime vaikams būti vaikais!” Tai, kad mažieji tironai negerbia suaugusiųjų bei nusistovėjusių elgesio normų – tokia smulkmena, kad ir burnos aušinti neverta!
Vieną panašią istoriją paporino mano kaimynėlis. Kažkada pas jį į svečius atvažiavo šeima su 12-13 metų dukra. Toji beveik visą vakarą praleido prie stalo: „Kelis kartus vos nenutempė staltiesės su vaišėmis. Arba pasičiupusi ką nors nuo stalo, atsikąsdavo, numesdavo ir jau siekdavo kito užkandžio. Veltui laukiau, kad tėvai įsikiš, sudrausmins ar pan. Artėjo vidurnaktis. Pasikalbėti nebuvo galima, nes mergaitė nuolat reikalavo visų dėmesio ir daugybę kartų įsiterpdavo į mūsų šneką. Pagaliau pasiprašė paguldoma, o aš lengviau atsikvėpiau. Kur tau, po dešimties minučių ji su naktiniais vėl sėdėjo prie stalo: baisu vienai miegoti!” Tada kaimynas griebėsi gudrybės: pradėjo pasakoti nešvankų anekdotą, slapčia vildamasis, jog lepūnėlės tėvai nenorės, kad dukra girdėtų ir nuvarys ją miegoti, tačiau išėjo taip, jog... kaimynas pats susigėdo ir anekdoto nebaigė. Galiausiai besiraitydama prie stalo mažoji bestija garsiai pagadino orą, tačiau ir tada jos tėtušis tik priminė, kad „taip daryti negalima”.
Netikėti savo kaimynu neturėjau pagrindo. Juk, jeigu atvirai, turbūt ir jums teko ne kartą matyti arba sutikti „moderniai” auklėjamą „atžalyną”. Vaikų teises gina įstatymai, bet kas apgins mažųjų despotų „šokdinamus” tėvus ir aplinkinius? Juk prie ko jaunas įprasi, tą ir pasenęs rasi, - teigia liaudies išmintis.
Gatvėje stovėjo du šiuolaikiškai tėvų auklėjami paaugliai ir spjaudė vienas ant kito. Blogasis pataikė į gerąjį 4 kartus, o gerasis blogąjį apspjovė 6 kartus. Pro šalį ėjo „senoviškai” išauklėtas praeivis ir pamatęs ėmė barti vaikus. Tada paaugliai ėmė spjaudyti ant praeivio. Blogasis pataikė 7 kartus, o gerasis – net 12 kartų! Gėris... Jis juk visados nugali...
