Romualda URBONAVIČIŪTĖ

 

Vita Žabarauskaitė, Gegužių pagrindinės mokyklos dailės mokytoja, dailininkė:

 

- Esu mačiusi labai gerą dokumentinį filmą apie graffiti rūšis, technikas, istoriją, todėl manau, kad galiu pareikšti savo nuomonę apie tai. 

Man graffiti, atliktas laiku ir vietoje, nėra koks baubas. Visiškai funkcionalų graffiti ir gana puošybinį teko matyti vieno prekybos centro garažuose, savaip žiūrėjosi pertapoma siena amfiteatre. 

 

Tačiau kai matai ne vietoje ir ne laiku ir dar su keiksmažodžiais - tai, aišku, graudu. Arba išdergtą ką tik renovuotą namą, švariai nudažytą sieną - tai jau chuliganizmas. 

Manau, reikėtų graffiti išskirti tam tikras nugriaunamas sienas, statybų tvoras, kurias tarybiniais metais puošdavo mokinukai, ir jas panaudoti vaikų ir jaunimo saviraiškos ugdymui ir graffiti konkursams. Tai būtų ir laiku, ir vietoje.

 

 

Edmundas Birgėla, Šiaulių universiteto Menų fakulteto Dailės katedros lektorius, menininkas:

 

- Pirmiausia tie graffiti rodo, kad žmogus nori dėmesio ir niekaip jo neranda, tai ir paišo ant kaimyno sienos. Pavadinčiau tai jaunystės chuliganizmu. 

Nors jau nuo senovės Romos laikų buvo rašoma ant tualetų sienų, tvorų, bet tik dabar ant gražių fasadų savo inicialus paišo - tai toks pat žaidimas, kaip „aš pro atvažiuojančią mašiną prabėgsiu sankryžoje“.

 

Aš ne prieš graffiti konkursus, kur gimsta ir gražių techninių ir kitokių dalykų, plastinių idėjų. Aš už organizuotą procesą. Juk yra gražių pavyzdžių, kai vaikai su mokytojais mokyklose koridorius, autobusų stoteles ištapo ir gaunasi puikiausi menai. Jei procesas reguliuojamas - tai jau ėjimas į menus. 

 

Tačiau esu prieš tuos chuliganėlius, kurie tai daro, kad pasigirtų prieš draugus, kad pasirašė tokiame aukštyje ant tokios sienos. Manau, kad jie už tai pinigais ir protu moka - dažai juk brangūs. Ar bent jų tėvai moka, kad nežino ką jų vaikai naktimis daro.

 

Zita Vilutytė, holistinio teatro „S“ vadovė, menininkė:

 

- Graffiti gimė ne mūsų šalyje, todėl gal sunkiau suvokti, kad tai tiesiog gyvenimo filosofija, gatvės filosofija, agresijos transformavimo forma, gimusi didmiesčiuose, socialinės pozicijos išraiškos forma - spontaniška, agresyvi, gili ir labai skaudi, o dabar besikeičianti ir įgaunanti dar ir kitokias formas.

 

Tai, kas vyksta pas mus, išreiškia visai kitus dalykus, nes pas mus nėra didmiesčių ir daugelio  dalykų, kurie susiformuoja būtent tokioje aplinkoje, todėl, manau, nėra ir graffiti. Yra tik išorinė pusė to, kas vadinama graffiti.

 

Pas mus graffiti pradedama mokyti net kai kuriose mokyklose, kur po to su vadovybės palaiminimu mokiniams leidžiama išmarginti sienas - tai yra, viskas sutvarkoma iš viršaus, kitaip tariant, nužudoma ir tada leidžiama saugiai naudoti. Galbūt kažkas naujo ir pozityvaus pas mus įvyks ateityje drąsių žmonių dėka.

 

 

Ugnius Ratnikas, menininkas:

 

- Manau, nereikia niekur perlenkti lazdos, taip ir čia, juk kartais graffiti yra kur kas įdomesnių elementų nei profesionaliose parodose, kur pasitaiko, kad pripažinti menininkai reprodukuoja patys save. Pastaruoju metu aš labai domiuosi vaikų, psichinių ligonių ir pirmykščiu menu ir randu tame kažkokio dar neužmušto santykio. Taip ir čia - graffiti.

Sunku pasakyti, ar graffiti yra menas, ar ne menas, bet vis dėlto tai tam tikras raktas į suvokimą, į suvokimo būseną, kaip ir žodis, tekstas, kaip ir bet kuris vaizdas.

 

 

Vincas Urbonavičius, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojas:

 

- Tai pažeidimas - arba baudžiamosios, arba administracinės teisės, priklausomai nuo sugadinto turto. Jei nežymi padaryta žala (iki 1 MGL) - adminstracinis: bauda nuo vieno šimto iki trijų šimtų litų, jei žala žymi - tai jau atsiranda baudžiamoji atsakomybė. Tačiau tiksliai įvardyti negaliu, nes viskas priklauo nuo daugybės dalykų.

 

Kadangi graffiti piešiami naktį ir žmonės juos pamato tik rytą, sugadintos nuosavybės savininkai kreipiasi į policiją patys įvertinę patirtą žalą, o tada ir paaiškėja, kokion atsakomybėn bus patrauktas pažeidėjas - administracinėn ar baudžiamojon. Kiek prisimenu, dėl to kreiptasi į policiją porą kartų: dėl vienos apipieštos degalinės ir dar dėl vienos organizacijos. 

Dabar matosi, kad Šiauliuose vėl yra atgijęs tas graffiti paišymas, bet dar nėra toks aktyvus kaip, pavyzdžiui, Vilniuje. Tačiau tai irgi ne paguoda. 

 

Prieš trejus, ketverius metus netgi darėme graffiti piešiantiems konkursą: suteikėme jiems erdves Trakų gatvėje (įvažiavime į areštinę), galimybę išsilieti,  kad nepaišytų naktį, kad nepaišytų, kur pasitaiko, kad nepaišytų, kas pasitaiko. Ir žinote, nemažai gražių, ne negatyvių piešinių atsirado po to konkurso ir tokiose vietose, kur iš principo galima piešti. Jei piešiniai tvarkingi, gražūs ir tinkamoje erdvėje, tai kodėl gi sakyti ne graffiti? 

 

 

Remigijus Venckus, menotyrininkas:

 

- Vandalams prilygstantys menininkų kūrybiniai gestai kartais gali būti suvokiami ir analizuojami kaip avangardiniams meno reiškiniams būdingi kultūros atsinaujinimo potencialai. Graffiti menas ne išimtis, juk net pirmieji šio meno kūrėjai, tokie kaip Jean-Michel Basquiat (1960–1988) buvo akivaizdžiai įžūlūs ir savimi pasitikintys jaunuoliai. Šiandien privalu kelti klausimą, kas, kaip ir kurioje vietoje vaizduojama graffiti kūrėjų.

 

Apmaudu, bet lietuviškas graffiti menas vis dar lieka gatvės menu. Lytinę, tautinę ar socialinę tapatybę žeidžiantys vandalų užrašai ant miesto sienų vargu ar gali būti pavadinti tikruoju graffiti menu. Apmaudu, bet dauguma viduriniosios visuomenės atstovų „pimpaliukų“ paišymą ir žodžių „Fuck You“ rašymą suvokia kaip graffiti. Pravartu nuvykti prie Berlyno sienos, pažiūrėti ant jos likučių sukurtus tikruosius meno šedevrus. Manau, kad po šio reginio ne vieno žmogaus požiūris į graffiti pasikeistų. Gatvės aplinka yra gyva ir miesto vaizdo planuotojai (dizaineriai, architektai ir kt.) turėtų suprasti, kad šiuos vandališkus gestus įmanoma suvaržyti. Vandalistus galima paversti specialiai organizuojamų gatvės meno (graffiti akcijų) dalyviais. 

 

 

Edita Sūdžiūtė, menininkė:

 

- Jeigu siena, ant kurios yra graffiti, atrodo taip pat atsitiktinai apdergta kaip pro šalį skridusio paukščio, manęs tai nežavi. O tokių pasitaiko daugiausia. 

 

Bet jeigu graffiti nėra atsitiktinė, o turi meninę idėją ir kokybišką išpildymą, tai aš už, kaip ir už bet kurią kitą techniką, kuria galima kalbėti. Tik tokių labai nedaug esu mačiusi. Bet gal tokia graffiti prigimtis ir paskirtis - ir protesto forma, ir išdykavimas, ir noras demonstruoti ar greit išreikšti save, ir patirti adrenalino darant kažką neleistino.